Vieneto Teorija

AAAAAAAAAaaaaaaaaaaaaaaaaaa… Aš apsiverksiu. Me. done. reikia ką nors gražaus parašyti, tai va.

Kai kuriems žmonėms lemta būti kartu (faktas), ir jie rodo mums pavyzdį. Norėti ko nors nemažiau nei meilė būtų prabanga, ir vis dėl to, aš noriu. Ir nors žinau, kad gyvenimas , jei pasuoji kovas, yra peace of crap, aš gi ir iš žemės galiu žvaigždes stebėti.

Girdžiu balsus man iš šonų, sakančius: „tiesiog pabandyk ieškoti mažiau“ ir balsus, besityčiojančius, kad iki šiol nepabandžiau, ar, kas labiau tiesa, tiesiog nepavyko.

Jei rimtai, per dvidešimt metų nesu patyrusi to, ką rašau. Imu įkvėpimo iš vaizduotės, knygų, pasakojimų. Mano tėvai turėjo kažką nuostabaus, mano seneliai taip pat. Aš žinau, kad tai, ką aprašau, neapsakomai reta. Ir tie, kurie patiria tokius jausmus, mano manymu, yra laimės kūdikiai.

Linkiu jums ir sau to. Linkiu bandyti daugiau nei ‚išgyventi‘ kiekvieną dieną, ir bent paslapčia pasvajoti: tikiuosi šiam tikslui mano kūrinėlis tiks. Niekada nepasiduoti.

Ir šiaip zuikučiai, skaitytojai, kritikai, mylėjai, ir nekentėjai, kiekvienas komentaras man ateidavo elektroniniu paštu. Ir kiekvieną pirma perskaitydavau ten, o po to dar kaip minimum tris kart po blogo įrašu. Aš juos begališkai branginu, tikriausiai nei nenutuokiate, kaip mane veikiate.AČIŪ jums labai labai.

Už įkvėpimą, techninę ir moralinę pagalbą.. Pakasymą, kai niežti: riebus ačiū Gretai, Ulai, Justei, Milkiui, Vikai, Viktorijai iš fr, mano asmeniniam Chuckui - Justei nr.2,  Vilgiui&Laimai.

Paskutinis skyrius pagal seną prašymą aprašyti, kaip Mikenas (a.k.a. Beniki) bendrautų paprastą dieną + apibendrinimai visokie. Palikau logikos klaidų, ir šiaip.. nerealumų. Ai ;DDD tam ir esame, kad tobulėtume.

Kas dėl rašymo ateityje, skaičiau, kažkas domėjosi. Mane mokslai smaugia, bet galvos gi irgi nenusikirsiu, širdies nemoku atostogoms išsiųsti. Tai kai sulaukiu klausimo, ar po šito daug iš manęs paėmusio kūrinuko nustosiu rašyt, atsakau, ir visiškai be sarkazmo. Ar aš galėčiau?

Lav u all so eFing much. Lali.

Buvo ilgosios pertraukos pradžia, kai mudu su Metu kolektyviai nusiminę stebėjome kitoje valgyklos pusėje sėdinčią Treisę. Ji juokėsi, ir gestikuliuodama kažką diskutavo su stalo kaimynėmis, nei neatsisukdama į mūsų pusę.

- Taip nesąžininga, tu čia niekuo dėtas,- sunkiai atsidusau. Žvilgtelėjau į valgyklos duris, kurios buvo šalia laiptų, ant kurių kaip visad sėdėjome įsitaisę.

- Na Miki, ji atsileis,- Metas suburbėjo, kramtydamas savo trijų aukštų sumuštinio su riešutų sviestu likučius,- jūs išsiaiškinsite.

- Kaip? Ji net nesikalba su manimi. – suraukiau nosį. Velnias.

Praėjo jau trys savaitės, po galais. Regis, ji tokia laiminga, vaidindama abejingą, kad šiek tiek užsimiršo. Juk Metju tai nieko blogo nepadarė, kodėl jis turi likti vienas?

- Labas, Miki.
- Hey, Miki!- su manimi pasisveikino kelios merginos, įėjusios pro duris.
- Užtat pusė mokyklos pradėjo su tavimi kalbėtis.- Metas prunkštelėjo.

Atsisukau į jį ir vienu metu ištarėme::
- Subinlaižiai.

Nustojau juoktis susidomėjusi dar keletu vaikų, išnirusių iš koridoriaus.
- Jie iš Beno klasės,- atpažinau,- jis tuoj pasirodys,- pakilau ir apsikeitusi su Metu velniokišku žvilgsniu nubėgau laiptais žemyn.

Dvivėrės durys buvo plačiai atlapotos, sienoje, prie kurios laiptai, tad sėkmingai pasislėpiau už jų, iš tos pusės. Ir pačiu metu. Tamsiaplaukė Beno figūra išlindo šalimais. Jis pranėrė pro mane nei nesidairydamas į šonus, greitai, iš inercijos atsirasdamas prie laiptų per sekundę. Žingsniuose nebuvo abejonės. Tik tada, kai pamatė, jog manęs įprastoje vietoje nėra, sustojo ir apsidairė.

- Kur Mils?- išgirdau nepatenkintą balsą, nors stovėjau jam už nugaros.
Metas pakėlė akis, pažiopžiojo taip plačiai, kad vos kramtomi kąsniai neiškrito lauk ir gūžtelėjo. Va va, būtent mano draugeliui žaisti pokerį.

Pajudėjau artyn, nenuleisdama akių nuo Beno sprando. Mano žingsnių garsą prarijo valgyklos triukšmas.

- Sparčiau, sparčiau. Kramtyk. Ryk. Kalbėk. Kur jinai?- Benas pasilenkė virš sėdinčio Meto.

Jau visai priartėjusi sulaikiau kvapą, ištiesiau rankas ir staigiai pirštais kelsi kart perbraukiau per jo nugarą, ties inkstais. Benas pašoko, išleisdamas kažkokį vyrišką, storą urzgimą ir atsisukdamas į mane.

- Klykia kaip mergaitė!- ėmiau garsiai juoktis.
- MiiiiIIIILLLSSS,- mano pavardė pradžioje ištarta tyliai, į galą jau virtu šūksniu.

- Ką? Ką tu man padarysi?- iškėliau smakrą aukštyn, žengiau visai šalia ir užsilipau ant jo pėdų, kad būčiau dar aukštesnė.- a?- pakėliau antakius.

- Mano batai tavęs nemėgsta,- Benas suburbėjo.
- O tu blogos nuotaikos,- nusileidau ant žemės, neatplėšdama nuo jo akių. – kokie istorijos testo rezultatai?

Beno veide šmėstelėjo šešėlis, jis pasukiojo akis į šonus, skėstelėjo rankomis ir išsišiepė.
- Gavau A.- pasilenkęs ištiesė rankas į priekį, tarsi prašytų, kad pulčiau jam į glėbį.

Prisimerkiau tyrinėdama įtartinai kaltą jo veidą.

- Tu nusipirkai atsakymus.- apkaltinau, garsiai. Žinojau, kad jis gali.

Beno antakiai susiliejo į vieną.
- Netiesa.
- Ir tai tardamas žiūri man į akis?!- sudėjau rankas ant klubų.- siaubas!
- Ar aš galėčiau?
- BENAI. Tai aš,- ką jis bando apgauti? Man norėjosi jam vožti.- nedrįsk. Aš nuo tavęs neatsiplėšiau visą savaitę, žinau, kad nesimokei!
- Mikute,- jo vis dar ištiestų rankų pirštai ėmė lankstytis, kviesdami,- na Miki…- pažiūrėjo angeliškomis akimis.

- Tu man pažadėjai,- mostelėjau į jį pirštu. Kažkur už Beno nugaros Metju paspringo, besijuokdamas.

Benas irgi išgirdo tą garsą, visas paniuro, pažiūrėjo sau per patį ir vėl į mane.

- Aš pamelavau. – aikštingai ištarė, matyt, norėdamas atitaisyti mano padarytą žalą jo reputacijai. Veide neliko jokių angelo požymių. – dabar juk dėl to nesipyksim.- įtaigiai ištarė blogiausią žmonijos istorijoje pasiteisinimą.

- Nu tiesiog siaubas!- pasipiktinusi suraukiau nosį ir apsisukau eiti. Per valgyklą. Net neturėdama konkretaus tikslo.

Žinojau, kad jis seks iš paskos.

- Ar aš gausiu savo priešpiečius?- išgirdau klausimą sau už nugaros.
- Badausi, Teitai, kaip nusipelnei.

Visai išpuiko vaikinas. Valgyklos maistas jam jau per prastas: kasdien turiu gaminti ne tik sau, bet ir jam. Ir ne esmė, kad tai darydama jaučiu vieną malonumą! Tikrai ne. Esmė tame, kad tikriausiai būsiu perlepinusi.

- Miki, tie priešpiečiai mano nuosavybė ,- savininkiškai drėbė išnirdamas man iš šono. Mano du greiti žingsniai atstojo vieną jo didelį,- Tiesa- drąsa? Mikaela. Mils?! Aš supyksiu. Viskas, supykau,- pareiškė, kai nesiteikiau atsakyti,- aš nebesikalbu su tavimi. Na, kačiuk…

Nebegalėjau nieku eiti. Pranardžiusi stalus atsidūriau priešais sieną, o apsisukus priešais mane buvo Benas.

- Atkeliavome?- jis linksmai paklausė ir, tarsi susizgribęs, nustojo šypsotis.

Rupūūūūžė. Linksminasi, mane kankindamas. Žiūri, blizgina akis. Nesugeba net šypsenos sulaikyti. Neturi padorumo netgi atrodyti kaltas.

- Kai tu taip užsispiri, man fiziškai skauda,- man tylint gailiai išlenkė antakius aukštyn,- va čia,- juokinga mina pabeldė pirštu sau į krūtinę.

Žinojau, kad aplinkiniai mus stebi ir apkalbinėja. Bet, tiesą sakant, po keliolikto karto, kai mudu pykstamės mokykloje ar kur kitur, jiems jau ėmė pabosti. Aš neatsakiau nei vienam nei žodžiu nei žvilgsniu. Paprasčiausiai, tiesiogine to žodžio prasme, kai Benas į mane žiūri, negaliu nusukti akių.

Atsidusau ir spyriau jam į koją. Benas nei nekrustelėjo, tačiau paleido juokingą veidą į prisiminimų archyvą ir išsišiepė kaip velnias, koks, paslapčia, naktimis, nuo aštuonių iki aštuonių, ir buvo.

- Gerai, dabar skauda tenai. Išsiliejai? Pasibučiuojam? Eime, jei negausiu valgyti, žinau vieną tuščią kabinetą.

Oj, žinojau ir aš jo tuščius kabinetus. Jie praversdavo tomis dienomis, kai mudu su Benu sutardavome. Va jau tada, tiesiog negalėdavome atplėšti vienas nuo kito rankų, ir reikalai pakrypdavo tokia linkme, kad prie svetimų akių jau nebepadoru rodyti.

- Nuraudai,- pasakė lapė vištai.
- Aš nekenčiu tavęs,- sunėriau rankas. Jaučiau, kaip mano skruostai tiesiog dega iš pykčio.

- Aš nekenčiu tavęs labiau.- Benas nusijuokė.

Kai nieko neatsakiau, jo juokas išnyko, palikdamas švelnią, nuoširdžią šypseną. Kaip jis į mane žiūrėjo… Šią sekundę, šį rytą, savaitę, tris savaites. Kiekvieną dieną, gana dažną naktį… Va šitaip va. Per atstumą sukeldamas virpuliukus mano kūne. Priversdamas burną prisipildyti seilių ir atjunkdamas tą smegenų dalį, kuri duoda nurodymus jas nuryti. Kai jis į mane taip žiūrėdavo, aš negalėjau jausti, kad manęs nekenčia. Nesugebėdama suvokti kaip, žinojau, jog jis manęs trokšta.

Ir mudu spoksojome, prikaustyti vienas kito žvilgsnio, nejausdami laiko. Įtampa augo su kiekviena akimirka: po velnių, kai jis taip į mane žiūri, tuščias kabinetas virsta svajonių nirvana.

- Baik,- kone pikta iškošiau per dantis.
- Pati baik,- jis atsakė taip pat, nustojęs šypsotis.
- Aš negaliu.
- Aš ir negaliu, ragana tu.

Dabar aš išsišiepiau. Gal jis ir nežino, kokią įtaką daro mano organizmui, tačiau aš tvirtai žinojau, kokią įtaką darau jam. Vadinkime tai… moteriška nuojauta.
Žengiau artyn ir pirštais lengvai perbėgau per Beno skruostą. Jis garsiai įkvėpė per nosį, net šnervės išsipūtė.

- Sunkus tas mūsų gyvenimas.
- Neapsakomai,- vis dar lūžinėjančiu balsu atsistojo šalimais, apsikabino mane per pečius ir kone pasikišo po pažastimi,- tai kas šiandiena priešpiečiams?- pasiteiravo, vesdamasis atgal, tarp staliukų.

- Tuno sumuštiniai, ne tai, kad bent vieną gausi.- šyptelėjau, priglausdama galvą prie Teito krūtinės ir apsikabindama per liemenį.

- Tokiu atveju, man teks nukąsti tau ausį.
- Nedrįsi!
- O tu mane dar provokuok,- pajutau kaip pasilenkia prie ausies ir sulaikiau kvėpavimą, laukdama skausmo.

Vietoj to jis švelniai pabučiavo ausies kriauklelę ir, neatitraukdamas lūpų iškvėpė karštą orą su žodžiais.
- Myliu tave.

Pasukau galvą į jo pusę ir pakėliau veidą, kad mudu galėtume pasidalinti bučiniu į lūpas. Po kurio laiko pasukome veidus žemyn, mat prie mūsų staliuko sėdėjo kažkokia čiauškančių merginų porelė.

Jos įžūliai spoksojo į mane ir Beną, išpūstomis akimis ir ore tarp stalo ir burnos sustingusiomis šakutėmis su maistu. Benas susiraukė:
- Štiš,- ištarė.

Merginos, akimirksniu atgijusios, pašoko nuo staliuko, griebė savo padėklus. Tik kai žmonių būrys nebeleido Benui badyti jų nugarų žvilgsniu, mano vaikino veidas atsileido ir mudu susėdome prie staliuko. Ėmiau kraustyti valgius iš kuprinės, trumpam sustodama pliaukštelėti per Teito ranką, vis tarp kitko nusileidžiančią man ant kelio.

- Tu reiktų išmokti elgesio manierų. – sukikenau.

Benas garsiai šyptelėjo, ėmė kuistis tarp mūsų priešpiečių ir trumpam atitraukė nuo manęs akis. Tai buvo reta akimirka. Jis galėdavo, kaip koks iškrypęs persekiotojas, pražiūrėti į mane valandų valandas ir vis tiek nepaaiškinti, kodėl. Stivenas yra ne kartą sakęs, kad man nusisukus Benas pastoviai nužiūrinėja mano užpakalį, kaip, jo žodžiais „aštuntą pasaulio stebuklą“. Ir tai tik vienas jo keisto elgesio pavyzdžių.

Kartais jis šiaip sau nusijuokdavo. Nei iš šio nei iš to, man suraukus nosį ar prikandus plaukų galiuką. Kartais jis kaip užsispyręs imdavo klausinėti, apie ką galvoju, ar ko norėčiau. Jam patiko pirkti dovanas: jau dabar sėdėjau apsikarsčiusi pakabuku ir trimis apyrankėmis.

Dabar, kai Benas dantimis plėšė maišelį, į kurį ryte taip kruopščiai pakavau sumuštinius, aš žiūrėjau į jį. Pakėliau ranką ir delnu paglosčiau išsitaršiusią jo plaukų sruogą. Tą akimirką Teitas sustingo, bet nepakėlė akių. Tik nusišypsojo, vis dar su maišeliu dantyse.

Atitraukiau ranką ir jis tęsė darbą, o aš, svajingai atsidususi, peržvelgiau valgyklą. Nuo pat tada, kada pradėjau valgyti su juo, vis dažniau teko bendrauti su Stiviu ir Liuse. Šiandiena jie buvo čia, tik skirtinguose valgyklos kampuose: kaip spėju, susipykę dėl knygų apie vampyrus.

Stivenas stovėjo atsišliejęs į koloną, stebėdamas per kelis staliukus nuo jo bedraikančią Treisę. Jo veidas buvo liūdnas, kaip ir daugelį kartų prieš tai. Benas jau nebežinojo kaip guosti draugą, o ir pats Stivenas, tokiomis dienomis nenorėdavo su niekuo bendrauti.

Jam tikrai patiko Treisė. Treisei tikrai buvo nusispjauti.

Aš nežinojau, ar kada nors Treisė man atleis, ar atleis Stivenui. Mes atsiprašėme ir, lyg ir, turėjome pasiteisinimus, bet ji tiesiog nenori klausyti. Vakarėlio metu, jau man išėjus, susiradus keletą naujų draugių, dabar nesiskyrė nuo jų nei per žingsnį. Ir vargšas vienas paliktas Metas….

Akimis pažiūrėjau laiptų pusėn. Kiek kartų kviečiau ir verčiau Beną pakviesti Metju trintis su mumis, tiek kartų jis atsisakė. Man tiesiog spaudė širdį, matant, kaip jis ten sėdi vienas.

Pasisukau pažiūrėti į sumuštinį bekertantį Beną. Susiraukiau, pastebėjusi, kad jo plaukai vėl susivėlę, netgi labiau, tarsi būtų kas būtų šiaušęs specialiai. Pakėliau ranką, suglosčiau sruogas į reikiamą pusę. Benas vėl neištarė nei žodžio apie šį mano veiksmą, tiesiog šypsojosi, lėčiau kramtydamas užčiaupta burna ir žiūrėdamas kažkur į priekį.

Aš garsiai atsidusau ir per akimirksnį jo veidas apsisuko į mano pusę. Jis kažko paklausė, pilna burna, tad suvokiau tik intonaciją. Gūžtelėjau pečiais, atsakydama.
Jos akys prisimerkė, veidas pasisuko laiptų pusėn, ir gretai grįžo prie manęs. Greitai sukramtęs ir nurijęs kaip tyčia pasiūlė:

- Einam šiandien valgyt su Metu?

Paspoksojau į jį kelias sekundes, tada linktelėjau, lengviau atsikvėpdama. Benas greitai surinko mūsų valgius, pakilo, palaukė kol pakilsiu aš, ir kartu nukeliavome į pradinį valgyklos tašką. Aš dribau šalia nustebusio Metju, Benas laipteliu aukščiau šalia manęs, tiesa, prieš tai delnu nuvalęs nematomas dulkes.

Pagriebiau ir ištiesiau Metju padėklą, kur Teitas sukrovė mano sumuštinius. Kai pakėliau veidą apdovanoti jį dėkinga šypsena, vėl plaukai buvo išsitaršę!

- Teitai,- susiraukiau.

Jis nusijuokė, nuleido galvą, kad pasiekčiau ir „iškentėjo“ procedūrą. Vėl pakėlęs pabučiavo mane į lūpas saldžiau nei saldžiausiame sapne.

Ir taip, mudu pasipasakojome vienas kitam apie sapnus. Tai buvo iiiišties keistas pokalbis. Nuo to šeštadienio nei vieno neaplankė net trumpiausias sapnelis ir tai tapo magiška paslaptimi: kažkuo, ko niekam nesakysim pasauliui, kad ir kaip jis spardytųsi reikalaudamas atsakymų. Pradedant ponu Abramsu, kuris pradėjo neįprastai daug kuo domėtis nuo pat tada, kai oficialiai susidraugavome.

O oficialiai pasiskelbėme kartu su Benu netgi ankščiau nei pats psichologas su mano mama. Taip, ji vis dar plėšosi tarp savo naujojo vaikino ir savo romanų, nežinodama, ką daryti. Mano draugai vis dar nesusikalba vieni su kitais, leisdami laiką dūsavimams ir liūdesiui. Beno tėvai vis dar pykstasi penkias dienas per savaitę, kad likusias dvi gyventų taikoje. Benas vis dar būna nepakenčiamas užsispyręs pavydus kvailiukas. Aš vis dar nemoku skaityti.

Ir vis tiek,  nepaisant to, kad gyvenimas sumautas, kiekvieną dieną šypsausi daugiau, nei šypsojausi per visus pastaruosius metus. Kiekvieną dieną myliu ir jaučiuosi mylima. Pykstuosi, ginčijuosi, žaidžiu, patiriu kažką naujo ir duodu patarimus kitiems. Jau baigiu priprasti žiūrėti žmonėms į akis, ne į batus. Jau pripratau gaminti priešpiečius dviems, būti kažkam reikalinga. Jau moku garsiai juoktis.

Tikiuosi, kad visas jovalas, kurio pilni mūsų gyvenimai, susitvarkys. Kažkada, kažkaip. Bet šią akimirką neleisiu jam temdyti mano ūpo. Jau moku žiūrėti ir matyti gera, kai tas ‚geras‘ yra Benas. Jau turiu kažką, kam galiu bandyti rašyti laiškus! Nuo ko galiu gauti laiškus ir bandyti juos skaityti…

Tiesiog.

Štai taip.

Juk šiandiena – pirmoji mano likusio gyvenimo diena. Ta proga galiu gi gauti bučinį, kitą: aš juk to verta.

Ištempiau kaklą pasiimti savo prizo ir suraukiau nosį, pastebėjusi, kad Beno plaukai vėl paslaptingai išsitaršė į šonus.

The End.

Išlankstyti, sulankstyti, išlankstyti, sulankstyti, perbraukti nykščiu per sulenkto lapo kamputį.
- Prakeiktas šviesoforas,- sumurmėjau net nepakeldamas akių, kai taksi, kuriuo važiavau, sustojo sankryžoje.

Išlanksčiau. Žodžiai niekur nedingo. Perbraukiau pirštais per tušinuku vedžiotas linijas. Ką ji turėjo galvoti, šitai rašydama? Ooo, taip,- nusišypsojau ir pritariamai palinksėjau.

Akies kampučiu pamačiau, kad šviesa pasikeitė į žalią ir pakėliau akis, nesuprasdamas, kodėl mes tebestovime.

- Prakeiktas pėstysis,- suburzgiau ant kelyje užtrukusios mergaitės.
Praplikęs ūsuotas vairuotojas žvilgtelėjo į mane ir paspaudė greičio pedalą, kažką numykdamas po nosimi. Giliai įkvėpiau ir vėl sugrįžau prie žaidimo su laišku.

- Prakeikta eilė,- sumurmėjau, kai prie posūkio prastovėjome brangias keturiasdešimt sekundžių.

Nesuprantu, ar šventinį savaitgalį visi kažkodėl tai išskubėjo į gatves? Ar likimas iš manęs tyčiojasi. Nes antrojo varianto daugiau nebepakęsiu.

Aš Teitas. Benjaminas Teitas.

- Prakeiktas Sedanas,- pasiunčiau po velnių prieš mus vėžlio greičiu slenkantį automobilį.

- Iš tikro tai jis viršija greitį,- vairuotojas pakomentavo, senelio, pasakojančio istoriją apie karą, greičiu.

Pasukau galvą į jį.
- Tai ir mes viršijame greitį?- pasiteiravau, pakeldamas antakius. Juk neatsilikome nuo tos mašinos jau ištisus du kvartalus.

- Nu taip, nu taip,- diedukas palinksėjo.

Aš irgi linktelėjau, ištraukiau banknotą ir paguldžiau palei priekinį stiklą, prie kitų, kuriuos čia palikau, krūvelės.

- Tęskite puikų darbą,- pagyriau, pridėdamas motyvacijos.

Po kiek laiko tylos, kurią trikdė tik variklio burzgimas ir lankstomo laiško šnarėjimas, taksistas pasiteiravo mano vardo.

- Benjaminas Teitas,- atsakiau.
- Oo.. Skamba prašmatniai.

Jei mano vardas skamba prašmatniai, tai ką jis pasakytų apie amžiną atilsį Frederiką Fidzdžeraldą.

- Kodėl tu nenusėdi vietoje, Benjaminai?- vėl buvau kalbinamas,- nori į tualetą?
- Aš pykstu,- tiesiai šviesiai atsakiau.- prakeiktas…
- Mersedesas, taip,- vairuotojas užbaigė mano mintį, kai prieš taksi automobilį pasipuikuoti nusprendė mersas.

- Iš kur čia tiek automobilių?- trinktelėjau kumščiu į daiktų dėklę.
- Čia gatvė,- visažinio tonu atskridęs atsakymas.

Suraukęs antakius dėbtelėjau į vairuotoją.

- O koks jūsų vardas?- paklausiau iš gryno mokslinio smalsumo.
- Deividas,- vairuotojas linksėjo.
- Tai viską paaiškina,- šyptelėjau.
- Nesupratau.
- Ir nesuprasit,- suburbėjau, pažiūrėdamas į kelią,- prakeiktas Fiatas.
- Tai ko tu pyksti?- vairuotojas, matyt, buvo nusiteikęs komunikabiliai,- tokioj jaunystėj tik džiaugtis gyveeeenim..

- Aš prašikau dvi savaites švaistydamas laiką ir klausydamas savo šyvo brolio šyvos sesers šyvų patarimų, kurie nieko verti, vietoj to, kad tiesiog pasiimčiau kas nuo pat pradžių priklausė man ir išvengčiau situacijų, per kurias su kiekviena diena vis minkštėjau iki zefyro lygio.

- K.. ką? –vairuotojas padarė porą trumpų greitų posūkių galva į mano pusę, prieš tai, kai vėl prilipino akis prie kelio.
- Meilė.- pavarčiau akis, sunkiai įkvėpdamas.

- Aaaaaaa,- visas net nušvito,- nu jau aš čia turiu ką pasakyti!

Kokia staigmena.

- Dar toli?
- Na.. O tu jai piršiesi?

- Aš ją priremsiu prie sienos ir išreikalausiu atsakymų. Tada išspardysiu subinę už gaišatį,- laišku pasikasydamas nosies šoną išdėsčiau nepažįstamajam savo veiksmų planą.

- Aš maniau, tu myli mergaitę!
- Bet ji irgi mane myli,- pamojavau popieriumi,- štai kur bėda.

Taksistas Deividas kiek patylėjo ir suburbėjo:
- Jau visai nebesusigaudau.

Dar viena staigmena.
- Aš čia patarti negaliu. Prakeiktas Opeli.
- Prakeiktas Opeli,- ištariau tuo pačiu metu,- nu šitas tai visai įžūlus,- net palinkau į priekį.

- Jis neviršija greičio!
- Bjaurybė,- prisimerkiau.

Neatplėšdamas akių nuo priešais automobilio užpakalio, atsilenkiau atgal ir atrėmiau sunkią skaudančią galvą į atlošą. Taksistas ėmė linguoti į šonus, arba man vaidenosi, tai, dėl viso pikto, demonstratyviai paguldžiau dar vieną banknotą.
- Garso signalas nepakenktų,- pasufleravau.

- Nu bet Fueauck...
- Šitaip,- ištiesiau ranką ir papypsinau, rodydamas pavyzdį.
- Nu bet FUCK!

- Dailūs žodžiai nebūtini, spartink tempus ,tėvai,- liepiau ir vėl įsižiūrėjau į kelią.
Akys tiesiai, širdis ant kelių, tarp lapo ir rašalo. Pradėjau šypsotis.

Nesidžiauk dar, idiote, per anksti.

Nustojau šypsotis.

Bet po velnių, kad ir kaip kursčiau savyje pyktį dėl įžeisto išdidumo ir tos mergiotės įžūlumo, mano širdis grasino iššokti per gerklę. Sėdėjau sėdėjau, laukdamas ir bijodamas, kad netrukus atsibusiu. Bijodamas patikėti, kad ši diena iš tiesų vyksta.
Tarsi šokčiau laisvu kritimu nuo aukštos uolos: grindinys priekyje, galimybės išsitaškyti netgi labai realios. Ir vis laukiau ir laukiau, kol tai įvyks. Kiek galima skristi? Juk tai neįmanoma .

Aš buvau pavargęs ir pasenęs, turėjau padėti tam tašką. Turėjau nusileisti ant žemės arba žūti, kad ir koks galas bebūtų, turėjau pasiekti tikslą.

Turėjau, turėjau, reikėjo… eF. Mikaelai tikrai klius. Bausiu, už tai, kad vedžioja mane už snapo per visus pragaro ratus, vis žadėdama rojų. Pirmoji meilė neturėtų būti tokia slogi ir skausminga.

- Nu tu nedūsauk, sūnau,- taksistas atsiduso,- nedūsauk,- atsiduso dar kartą,- nu gi nėra šita… nėra astra* be, šita, aspera. **

- Na bet kokie jūs visi protingi. Keista, kad ir jūs ne šyvas,- lenkdamasis į priekį ir dėdamas dar vieną banknotą, pakomentavau,- čia, žinote. Kad galėčiau girdėti savo mintis be pašalinių balsų.

Jei visi šviesiaplaukiai, kuriuos kada nors įžeidžiau, susimokytų prieš mane, tikriausiai negyvai uždaužytų balionais ir cukraus vatomis.

- Nu gerai gerai, nėra čia ko, atvažiavome.
- Atvažiavome?- be balso paklausiau ir stebėjau, kaip Deividas įsuka į kiemą.- taip greitai?

- Nu tai tu norėjai greičiau ar ne?
- Norėjau.- širdis vėl paspartino ritmą, atsisegiau diržą, iššokau pro duris,- aš Benjaminas Teitas,- išsišiepiau vairuotojui.

Šis man ištiesė ranką, aš ištiesiau atgal ir paspaudžiau.

- Gerai padirbėjote, Deividai.
- Ne.. Nu tu duodi. O kas mokės? Aš čia noriu pinigų,- ištraukęs ranką apvertė delnu į viršų.

Susiraukiau.
- Ten per du šimtus žalių tikriausiai palikau,- parodžiau į savo pinigėlius šalia varo.
- Ten ekstra, už tavo bambėjimą, sūnau. Duok, greit man, mokėk, mačiau, kad turi.

Atsitiesiau, ištraukiau piniginę ir atidaviau likusius pinigus. Deiviui nuvažiuojant sumurmėjau „prakeiktas taksi“ ir apsisukęs įėjau į vidų.

Kažkur pakeliui pagalbinių patalpų link atsitiktinai sutikta raudonplaukė mergaitė man vos neįvarė infarkto vien dėl to, kad buvo raudonplaukė. Pasistengiau atgauti kvėpavimą ir ėmiau dairytis reikiamos. Akivaizdu, kad iškilmės jau ėjo į pabaigą. Girdėjau, kaip suaugę pagrindinėje salėje kilnoja taureles ir sako tosčiukus.

- Ei, ką tu čia darai?- kažkoks vaikinas mane sustabdė,- kas tu toks? Ko tu nori čia?- susiraukė, tarsi užuodęs kažką blogo.

Na gerai, jau idiote, čia tu smirdi.

- Tu iš mūsų mokyklos?- neatsakinėdamas į kvailus klausimus, į kuriuos atsakymus jau pats žinojau, pasiteiravau. Nužvelgiau jo baltus marškinėlius su mūsų mokyklos emblema.
- Nu, ne, biče..
- Akivaizdu,- nutraukiau,- kitaip nevadintum manęs “biču”. Renkis.
- Ką? Palauk, ką čia viskas reiškia?
- Čia mano nuosavybė,- mostelėjau į marškinėlius.
- Man juos paskolino, aš savus išsitepiau!
- Mano širdis kraujuoja.
- Tu, palauk, atsakyk į kelis klau…- bernigalis nutilo, kai žengiau artyn.
- Kurį žodį man reikės ištarti paskiemeniui, kad suprastum?- paklausiau.
- Amm…

Ištraukiau piniginę. Bingo, dar viena dešimtinė liko.

- Še.

Vaikinas paėmė pinigus, ir gana lėtai susivokė išsinerti iš marškinėlių. Tada, žiūrėdamas į mane su baime, bet kartu ir kaip į trenktą, aplenkė taip plačiai, kaip leido koridorius, ir nuėjo į priešingą pusę.

- Prakeiktas bestuburis,- prakeikiau ir jį, išsinerdamas iš švarko, marškinių ir vietoje persirengdamas.

- Benjaminai!- spigus pavaduotojos balsas.- O Benai!- ji atbėgo koridoriumi,- kaip gerai, kad tu pagaliau atėjai!

- Tvarkymo komandai trūksta auklės?- šyptelėjau, svarstydamas, kur galėčiau rasti savo mergaitę.

- Tu ir esi Tvarkymo komanda! Niekas iš jūsų paskirtų trijų, jaunuoliai, nepasirodė. Daviau dar Mikaelai ten darbo, nors keletas atsakingų vaikų, juk toks renginys, mokyklai gėda..

Priglaudžiau pirštą moteriškai prie lūpų, nutildydamas. Ji sutrikusi apkėlė į mane rudas akis ir pamirksėjo.

- Kur?- maloniai nusišypsojau. Kažkoks organas krūtinėje nurimo, ruošdamasis sprogti.

Klausiausi kelio nurodymų sunkiai be prakvėpuodamas: oras tarsi prisipildė tiršto rūko.

Mano kumščiai spaudėsi savaime, žingsniai buvo dideli. Nesudvejojau atidarydamas duris, įeidamas į klykiančių vaikų pilną kambarį ir žengdamas dar kelis plačius žingsnius ties ryškia raudonplauke galva, kažkur ten už besitaškančių plunksnų… Kol suvokiau, kur atsidūriau.

Man net ausis užgulė. Negalėjau kvėpuoti. Negalėjau suvokti. Prisiminti, kaip judėti. Atplėšiau akis nuo Miki, su baime įsitikindamas, kad tai, ką matau pro jų kamputį, tiesa.

Tai neįmanoma.
Gal aš išsikrausčiau iš proto. Gal aš numiriau toje avarijoje. O gal nenumiriau, tik niekad neatgavau sąmonės.

Sienos… Tos pačios sienos. Ir grindys.. Lygiai tokios pačios. Paliesčiau, jei atsiminčiau, kaip atsitūpti.

Man bežiūrint žemyn, kažkoks vaikigalis trinktelėjo per kelius su pagalve ir klykdamas pabėgo.

Ne, to pipiro sapnuose nebuvo. Ir to, ir štai to.
Bet visa kita…

Stovėjau kaip statula.

Kvėpuok, idiote.

Įkvėpiau, ir garsas grįžo man į ausis.

- Ff…F…fuck,- nusijuokiau, susilenkiau, susiimdamas už pilvo. Gąsdinančiai didžiulis džiaugsmas užplūdo mane pradedant kulnais, aukštyn, iki galvos. Ar mane gresia susprogti?

Tegul ji paaiškina. Baigiau klaidžioti žvilgsniu, surimtėjau, ir vėl įsispoksojau į Mikaelą.

Kristau. Mano Miki. Čionai.

Stovi. Juda. Sukasi. Kelia akis. Žiūri į mane. Žiūri į mane. Žiūri…

Apimtas bukos euforijos stebėjau, kaip jos lūpose ėmė žaisti šypsena. Iš pradžių krustelėjo lūpų kampučiai. Po to, tarsi sulėtintame filme, jos išsitempė ir pasirodė balti dantukai.

Pajutau, kaip mano keliai tyžta tiesiog sekundėmis, kai nužvelgiau jos figūrėlę. Baltus marškinėlius, džinsinius šortus. Vėl akimis grįžau prie veido. Susiėmiau už galvos ir nusijuokiau, negalėdamas patikėti.

Ji žino, mačiau iš akių, kad žino. Nežinau kaip, kada, kodėl, bet ji čia irgi buvo.
Nekreipdamas dėmesio į vaikus, ėmiau žingsniuoti merginos link. Ji irgi ėmė eiti, lėtai, tad mes susitikome per vidurį.
Ragana, kokia buvo, Miki nenustojo kankinti manęs savo šypsena. Jos paraudusios akutės nepaleido mano žvilgsnio, laukdamos.
Ką aš turėjau pasakyti? Viskas taip.. Neįtikėtina? Ko norėjau, tai išreikšti tą milijoną jausmų, kurie draskė mane iš vidaus. Negalėjau, nesugebėjau. Žodžiai virto juoku.

Ji prisidėjo prie manęs juokdamasi, taipogi tylėdama.

Iškėliau ranką ties nuraudusiu veiduku, bet taip ir nedrįsau paliesti. Pakerėtas spindinčių žalsvai melsvų akių, tiesiog grožėjausi.

- Aš…- neatpažinau savo balso. Negi ir vėl, kaip tik ką po avarijos? BŪTENT DABAR TURIU PRARAST KALBOS DOVANĄ?? Dabar turėjau pasakyti jai, kad myliu, kad sapnavau, kad ji vienintelė ir brangiausia,- aš…- vėl užsikirtau,- Miki,- iškvėpiau, beviltiškai ir ji linktelėjo,- aš… nori su manimi nueiti į pasimatymą?

O dar originaliau nesugalvosi?

Neturėjau laiko savęs vanoti. Išsigandau iš jos akių pabirusių ašarėlių, kai Mikaela ėmė greitai linksėti. Mane nuramino jos šypsena, ir vėl galėjau juoktis. Aplinkui tiek judesio, triukšmo, bet jaučiau, tarsi būtume tik mudu, visame suknistame pasaulyje.

Man skubiai reikėjo ją pabučiuoti. Pasilenkiau, atsargiai. Ko gero, per lėtai, nes pamačiusi, ką ketinu daryti, Miki sukrykštė ir ėmė šokinėti vietoje. Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, kaip tie pipirai aplinkui. Taip vikriai, kad net labai norėdamas nepataikyčiau į lūpas, tad daviau jai šią akimirką ir tik.. mėgavausi.

Va šitaip, paprastai. Jos delnai nusileido ant mano pečių, ir ji toliau šokinėjo, kaip energetinis “Durasel” zuikutis.

- Aš tave myliu, Benai!- pasakė man. Ne, suriko.
Maniau koridoriui gavau infarktą? Ten juokas. Dabar aš net negalėjau nuryti, tuo labiau atplėšti nuo jos akių.

- Aš sapnavau šitai, šį kambarį, plunksnas, tave… Tu man pats brangiausias, Benai, vienintelis.

O Kristau.

- Aš ir…- kažkaip išlaužiau.- ir dabar tebesapnuoju.

- Nejaugi?- ji nustojo šokinėjusi, pirštais nusibraukė šlapius skruostus ir pasilenkė pagalvės, kurią kažkodėl buvo paleidusi iš rankų,- laikas pabusti, Teitai.
Užsimojo. Ir aš prabudau. Niekas nepasikeitė, tik atgavau kūno kontrolę. Spjaudydamas plunksnas prastumdžiau, praspardžiau vaikus, ir sugavau savo kačiuką, kažkur belekiantį nuo manęs. Pačiupęs tvirtai, bet švelniai prispaudžiau prie sienos, kaip buvau planavęs taksi, ir nekantriai įsisiurbiau į lūpas.

Še tau, Mikaela Mils.- baudžiau iš naujo ir iš naujo merginą, su bučiniais, į lūpas, nosį, akis,- še tau, kad pavertei mano gyvenimą pasaka.

—————-

jap. so? atsiprašau visų šviesiaplaukių, Deividų, Monikų, homoseksualų ir kiekvieno, ką kažkokiu, tikrai netyčiniu būdu galėjau įžeisti. ;DDD Atsiprašau už keiksmažodžius.

Benas trenktas, rupus miltai, I love him.

* žvaigždės

** kančios

Aš atrodžiau baisiai ir nebuvo nei vieno žmogaus, kuris įdėtų bet lašelį paslaugų apsimesdamas, jog to nepastebi. Susilaukiau ir komentarų ir priekaištų. Žvilgsnių, pašaipų šypsenų. Nežinojau, kaip išgyvensiu šitą dieną, gali būti kad tai antras kartas, kai neįvykdysiu veiksmų plano.

Fiziškai aš jaučiausi ne taip prastai, kaip morališkai. Mane kankino miegas, lipantis ant sprando. Galva sproginėjo nuo kiekvieno aštresnio garso. Nuo visų kvapų pykino, o tai negerai, kai reikia plušėti ties grandioziniais pietumis.

Dešrelės, kurias ‚karpėme‘ ir kepėme mažiesiems prieglaudos gyventojams, man liejosi akyse, nuo vis nedingstančių ašarų. Nuolatinis verkimas – tai tikriausiai dar vienas streso ir pagirių požymis? Aš negėriau vakar. Kažkuria prasme norėčiau, kad būčiau gėrusi.

Mano akys, kurios pusę nakties bukai praspoksojo į Meto svetainės lubas, dabar lipo iš nuovargio. Aš norėjau atsigulti, norėjau susiriesti. Likti viena, o ne minioje mane smerkiančių žmonių. Išsikrauti ir išsiverkti kartą ir visiems laikams.

Aš buvau košė, buvau želė, marmeladas, zefyras. Bijojau kiekvieno vaizdą atspindinčio paviršiaus kaip vampyras saulės, ir vietoj to, kad eičiau praustis į vonią, nukabinėtą veidrodžiais, pastoviai valiausi veidą ir rankas į savo baltus marškinėlius. Tiesa, po trijų valandų darbo jie nebebuvo tokie balti ar prigludę.

Mokyklos pavaduotoja, organizuojanti renginuką, man neleido rodytis pagrindinėse iškilmėse, nors dauguma plušėjusių virtuvėje, gavo šią privilegiją. Tad ėmiau slankioti koridoriais, apžliumbdama kiekvieną kampą ir kaktą priglausdama prie kiekvienos sienos. Visi buvo ten.

Mano mama ir ponas Abramsas. Mūsų mokyklos komanda. Svečiai iš merijos, aišku, vaikai. Girdėjau krykštavimą ir džiugias kalbas, spektaklio, kurį mažieji suruošė garsus. Kiekvienas juokas kurių šiandiena netrūko, versdavo mane jaustis dar vienišesne.

- Aš noriu pas Beną…- garsiai suinkščiau Karibų jūros mėlynumo sienai: lūpos ištarė tai, ką bijojo analizuoti mintys,- noriu Beno…

Žengiau kelis atbulus žingsnius, kad atsiremčiau į priešingą koridoriaus sieną ir užsidengiau delnais veidą. Viskas buvo blogai. VISKAS. Negalėjau suvokti, kur prapuolė laikas, kai šitaip stipriai įsimylėjau. Tapau priklausoma nuo Beno kaip nuo narkotiko, ir be jo, kad ir kas mane suptų, jaučiausi tokia…. velniškai… vieniša… Ir tuščia.

Visos tos absurdiškos situacijos… Kaip jis bučiavosi su kita, ar koks jis nepanašus į mane, kaip jis pliurpia visiems apie mano ligą… Viskas susimalė į vieną sunkią akmeninę sieną, prislėgusią mano širdį. Kad ir kaip giliai alsavau, man vis tiek trūko oro.

Ėmiau slinkti siena. Trumpai atminty šmėstelėjo mamos žodžiai, nei iš šio nei iš to ištarti automobilyje, pakeliui į čia.

“Laikas užgydo visas žaizdas”.

Velnio laiką! Kur aš rasiu ką nors tokio, kaip Benas? Kodėl aš tai turėjau patirti? Kad suprasčiau, kiek daug niekada negalėsiu turėti? Ar tai sąžininga, huh? Ar taip galima?

Po velnių, aš jau ir taip sėdžiu su ta liga, ėdančia mano gyvenimą iš vidaus ir iš išorės, gal gana iš manęs tyčiotis?

Jaučiausi kai nepavykęs eksperimentas. O kas blogiausia, kas iš tiesų blogiausia, tai tai, kad visa tai vyksta tik mano galvoje.

Nei mano mamai mano pirmosios meilės kančios neatrodo įspūdingos. Nei Benjaminas Teitas suvokia, kaip kiekvienas jo žingsnelis, net mažiausias, reiškia man tiek daug.

Iš tikro, ką jis mato?

Sustojau kažkokiame hole, su daugybe augalų, ir, mano nelaimei, veidrodinėmis sienomis.

Taip. Pažiūrėjau į save ir radau atsakymą.

Benui aš esu tik tai. Pusantro metro susivėlęs, stambokas, brokuotas vaikas, žiūrintis gailiomis pilkomis akimis. Jis nežino, kad už tų akių siaučia uraganai, taškosi vandenynai, pliauška gaisrai. Jis nežino, nei jam įdomu: viskas tik mano galvoje.

Gal aš iš tikro esu išprotėjusi? Juk, koks sveiko proto žmogus sugalvotų vadovautis sapnu, kurdamas troškimus ir svajas? Kai visos kitos, realios aplinkybės, yra šitaip nusiteikusios prieš? Kaip išsigydyti?

Man reikia aspirino. Skubiai.

Apsisukusi susikišau rankas į džinsinių kelnių iki kelių kišenes ir nusliūkinau atgal į virtuvę. Kol pasiekiau žmones ką tik siautėjęs skausmas buvo virtęs buku atsainumu. Visiems, kas mane kalbino, tik linksėjau galva, net nesiklausydama. Atlikau darbus mechaniškai, kaip autoatsakiklis priima žinutes.

- Ar tu esi priklausai dovanų Pakavimo komandai?

Linktelėjau. Mane kone už rankos nutęsė greitai dėlioti mažų niekniekių į spalvotus maišelius ir aš dėliojau, nes tokia būsena buvo geresnis variantas, nei galvoti.
Baigusi tą darbą vėl išėjau į koridorių, kur manęs vos neparvertė būrys vaikučių, bėgančių su pagalvėmis.

- Pala, tu gi priklausai virtuvės komandai! Ką čia dabar darai?- kažkas kitas ant manęs rėkė ir nurodė keliauti į virtuvę.
Atkeliavau į virtuvę, skausmingai įkvėpiau pro nosį ir apžvelgiau besitvarkančius žmones.

- Šaunu Mikaela,- kažkokia mergina sudėjo rankas į šonus,- užsižiūrėjai spektaklį, ar ką? Mes čia turim dirbti, o tu!

- Sakau, ji pagiringa,- kažkokia mergina sumurmėjo pirmajai, užsidengdama delnu veidą iš tos pusės, kur stovėjau aš, ir pavartydama akis.

- Aš ne pagiringa,- garsiai ištariau, atkreipdama draugių dėmesį,- aš brokuota.

Į tai jos neturėjo ką atsakyti, išskyrus tyliu pasiburbėjimus tarpusavyje. Šitos merginos nebuvo iš mokyklos elito, bet jų taipogi nežavėjo mintis apie draugystes su atsilikėliais.

Ir čia aš prisiminiau kitą problemą. Ir kaip gi faktas, jog didžiausios plepūnės žino mano paslaptį, neskamba taip baisiai kaip faktas, jog vaikinas, kuris šiaip manęs neįsimylėtų, iš tikro NEI ŠIAIP NEI TAIP MANĘS NEĮSIMYLĖJO???

Užsiėmiau rankomis už galvos ir susilenkiau per pilvą.

Kvėpuok, kvėpuok, raminkis, raminkis, nes išsikraustysi iš proto. Žmonės žudosi nuo nelaimingos meilės, tu nesi tokia. Tu stipri. Tu atbukusi. Brokuota, bet nušlifuota.

- Kuri iš jūsų neturi darbo?- griausmingai įlėkė pavaduotoja, už rankos laikydama kokių penkių metų berniuką. Šis, per kitą rankutę sugniaužęs pagalvę, kišo pirštą sau į burną.- man reikia pagalbos!- pavaduotoja dairėsi,- na?

Po kelių ilgų sekundžių abejonių, tos dvi merginos ir dar viena, ištiesė rankas ir subedė į mane pirštus.

- Mikaela, padėsi karo aikštelėje? Aš nesuspėju, o ten jie užmuš vienas kitą!- klausdama pavaduotoja jau perkeldinėjo vaiko delną į mano delną,- eik, ten, po fojė į kairę. Patikėk manimi, išgirsi.

Linktelėjo, susižvalgiau su mažyliu, kuris užvertęs galvą smalsiai stebėjo naująją vedlę ir pasukau išėjimo link.

- Ir Mikaela?- pavaduotojos balsas mane sustabdė.
- Taip?- atmurmėjau, žvilgtelėdama per petį.

- Mes su auklėtojomis ir vyresnybe pakelsim po šventinį tostą, o kai jos ateis vaikų išsivesti… Būk gerutė, kažkas nepasirodė ir mums trūksta žmonių, padėsi Tvarkymo komandoje?

Atsidusau, linktelėjau ir išėjau, palikdama sau už nugaros kikenančias merginas.

——————–
Mudu su mažiuku šiek tiek pasiklydome, bet garsai iš tikro nuvedė prie reikiamų durų. Dar man nepasiekus rankenos, berniukas ėmė džiaugsmingai šokinėti vietoje.
Paliečiau duris, pravėriau ir sustingau, leisdama savo jautrioms nualintoms ausims priprasti prie neįmanomo triukšmo iš vidaus. Klykavimas, krykštavimas, verksmas ir juokas vienu metu: atrodė, kad kažkas kažką skerstų.

Tobula.

Užimta galva nepradės ūžti dėl kitų minčių,- nusprendžiau vesdamasi berniuką į šviesų kambarį,- ir galbūt nors kelioms minutėms užsimirš…

O Viešpatėliau Aukštielininkas su Viešpatieliukais.

Nepajutau, kaip berniuko ranka išslydo iš suglebusios mano rankos, kai jis nubėgo pas draugus.

Stovėjau nekvėpuodama, tarsi kas būtų trenkęs į saulės rezginį. Po kelių sekundžių atsirėmiau atbulomis į duris, jas uždarydama, ir vis tiek negalėjau atgauti amo. Laksčiau akimis po kambarį, kurį jau ne kartą mačiau.

Baltos sienos, šviesaus medžio grindys, dideli langai, pro kuriuos, ne taip kaip sapnuose, jau matėsi ne tik akinanti šviesa, bet ir kiemo kontūrai.

Ir vis dėl to čia buvo tas pats kambarys. Tas pats laimingas kambarys. Dežavu buvo toks galingas, kad vos sugebėjau pajudėti iš vietos. Tačiau man reikėjo įsitikinti, reikėjo paliesti. Iškėliau ranką, pirštais perbraukdama per baltą šaltą sieną, iš tikro pirmą kartą jausdama patį kambarį. Ėjau, lėtai, ir braukiau. Užplūdę jausmai sugrąžino ašaras į mano akis, tačiau jos nebuvo patetiškos savigailos ašaros, kaip ryte.

Tai neįmanoma.

Stipriai užsimerkiau ir vėl atsimerkiau. Vaikučiai davėsi kaip pasiutę: neprižiūrimi suaugusių ir su gausybe didžiulių pūkinių pagalvių savo jurisdikcijoje. Plunksnos sklido į šonus nuo kiekvieno smūgio, kuris pasigirsdavo kas kelias sekundes.
Jos nebuvo tokios tobulos, kaip sapne, tačiau pakankamai realios ir panašios, kad mano oda pagaugai nuėjo. Keistam džiaugsmui kompaniją atėjo palaikyti baimė.

Tokių dalykų nebūna, tik ne man, tik ne už mano galvos ribų.

Tai tiesiog…

Neįmanoma.

Pamynusi kažką minkšto nuleidau akis į vieną pamestų pagalvių ir įsispoksojau į plunksnas aplinkui. Delnais nusibraukiau šlapius skruostus, pasilenkiau ir paėmiau į rankas, sudrebėdama nuo dar vienos Dežavu bangos.

Visas triukšmas susiliejo į vieną nieką ir staiga tarsi išgirdau nelygų savo alsavimą. Duodama leidimą beprotybei karaliauti, lėtai užmerkiau akis ir įkvėpiau šio kvapo. Mano rankos spaudė pagalvę man prie pilvo. Mano galva vis dar ūžė, bet širdis kone dainavo. Man reikėjo sapno, reikėjo Beno, reikėjo viso šito.

Negalėjau patikėti, kaip šį kartą viskas realu. Prisilietimas, oro gūsiai, tokia… Žemiški, tokie tikri. Pasukau galvą šiek tiek į šoną, vis dar užsimerkusi kilstelėdama pagalvę sau smakro ir įkniaubdama lūpas į pūkus.

tai…

…Benai….

… neįmanoma.

Lėtai atsimerkiau, iškvėpdama ir pamirksėjau. Apėmė keistas jausmas, kad esu nebe viena šioje beprotybėje, kokia buvau iki šiol.

Tai….

… neįmanoma.

Ir kad ir kiek ilgai į jį žiūrėjau, jis neišnyko, įrodydamas mano „neįmanoma“ versiją, esant klaidingą.

Stovėjo štai ten, kitame kambario gale , už vaikų, triukšmo ir realybės, su džinsais ir baltais marškinėliais. Juodais plaukais, juodas šeriais palei smakrą ir dar juodesnėmis akimis.

Įsmeigtomis tiesiai man į sielą akimis.

Akimis, kuriose tarsi mačiau atsispindinčius savo pačios jausmus. Ir džiaugsmą, ir baimę, šoką, nuostabą, supratimą, bežodį pripažinimą, kad jis irgi čia buvęs.

Tai… neįmanoma?

Iškvėpiau, pagaliau pajutusį skausmą plaučiuose. Ir tik tada, akcentavusi prozišką faktą, jog man trū ko o ro, dėl to, kad su lai kiau kvapą, suvokiau, jog nesapnuoju.

Kažkaip šitas ‘įrodymas’ per sekundę, minutę, ar kiek mes čia bestovėjome, sugebėjo mane sutaisyti. Nepajutau, kaip šypsena palietė mano lūpas. O juk tai atrodė neįmanoma.

———-

pažaidžiau. auch, pati kur ne kur užmiršdavau iškvėpti. bet aš tai aš, turiu problemų su savo vaizduotės įtaka hormonams. bet (!) ar man pavyko bent truuuuputėliuką sutrikdyti jūsų organizmo sistemos veiklą? išspausti šypseną, bent tiek? nepadauginau dramų? love it? hate it? prašau pasakykit, pagailėkit mano nagų, baigiu nusigraužt.

kitas: šiandiena or, šią naktį.. tai yra, ne tą pačią, kurią dėjau 106. ^^

Tai buvo kitoks sapnas. Ne košmaras be pabaigos, kuriuos virto vienas nereikšmingas vakarėlis. Ne pasaka be šalčio, kurią sekė baltos plunksnos. Ne slogi tyla, kurią supo mano mamos kambarys. Ne įtempta nekantra, su kuria mindydavau savo miegamojo pas Milsus kilimą. Nesapnavau erzinančių mokyklos koridorių, balsų, aidu susiliejančių į juoko gaudesį.

Aš sapnavau paprastą artumą. Kaip maloniai ir patogiai mano delnas gulėjo ant įšildytos medžiagos. Kaip jaukiai ir ritmingai jis kilnojosi, Mikaelai alsuojant. Kaip užkėliau koją jai ant kojos, pajutęs, kaip šaltukas bando įsiskverbti tarp suveltų paklodžių. Kaip patogiai mano petys tilpo į jos pažastį ir kaip minkštai įsitaisęs paleidau visas mintis plaukti pro šalį kartu su apgirtusia sąmone. Palinkdamas galvoje žodžius, kuriuos ką tik išgirdau. Ji man pasakė, kad mane myli, taigi tiesiogine to žodžio prasme, aš galėjau ramiai miegoti.

Aš girdėjau žodžius, daugybę sykių, bet visada su skeptiška šypsena pasiųsdavau juos velniop. Niekada nemaniau, kad man to reikia, nes ne to man trūko. Tuštuma ir pyktis, kurį nešiojausi širdyje ne vienerius metus, negalėjo būti užslopinti kažko tokio komerciško, nuvalkioto ir, iš esmės, neegzistuojančio, kaip meilė. Ir vis dėl to, tai išgirdęs aš norėjau daugiau. Norėjau išgirsti dar kartą. Norėjau būti tikras.

Rytas mane pažadino pasirinkęs pravažiuojančio traukinio formą. Tada smilktelėjo šaltis. O jau tada kietas suolas, ant kurio buvau užmigęs.

Pamirksėjau, kol suvokiau, kad prieš mano akis tikrai plastikinis, dažais ištepliotas stotelės stogas. Šleikštus skonis burnoje ir zyziantis, spengiantis skausmas ausyse labai derėjo prie mano aplinkos. Atsisėdau, apsižiūrėdamas aplinkui. Priešais mane nukloti traukinio bėgiai buvo ištepti smala ir padengti rūdimis. Žemė nuklota nedideliais akmenukais, kai kur kyšojo vienas kitas žolės daigelis.

Už bėgių, einant į tolį, buvo tik laukas purvinu sniego ir aikštė, kurioje ilsėjosi seni, niekam nebereikalingi garvežiai.

Pasukiojau galvą į šonus, susigūždamas, kai ledinis vėjas prasiskverbė už palto. Stotelė, kurioje vakar nusprendžiau nusmigti, buvo plastikinė, sena. Suknista traukinio stotelė. Suknista traukinio stotelė! Suknista…

Idiotas. Dar geresnės vietos negalėjai rasti?

Taip, aš žinojau, kur esu: tokios apylinkės nebūdingos mūsų gyvenamajam rajonui ir labai retos. Tačiau neįsivaizdavau, kaip čia atsidūriau. Viskas, ką atsiminiau, tai kaip skaičiavau pribaigtas stiklines, o po to pamečiau skaičių ir man nerūpėjo. Atsiminiau, kaip vakarėlyje kažkas pasiūlė degtinės ir aš pagalvojau, kad maišyti negerai, ir man nerūpėjo.

Atsiminiau, kaip Stivenas sakė, jog išeina su Treise ir man nerūpėjo.
Kad ir koks girtas buvau, juk neatėjau čia pats. Kažkas turėjo mane atvežti…
Kiek pagalvojau apie šią paslaptį ir po kelių sekundžių nusprendžiau, kad man nerūpi.

Pakilau ant dviejų maudžiančių kojų, perbraukiau delnu plaukus, po to smakrą, pirštais jausdamas rytinius šerius. Saulė jau buvo aukštai danguje, tiesa, pasislėpusi po niūriais debesimis.

Ėmiau po truputį judėti nuo stotelės, gatvės link, nekreipdamas dėmesio į pirmąjį, antrąjį, trečią sutiktą žmogų. Nes man nerūpi.

Vilkau kojas gatvė po gatvės, galvodamas apie savo naujausią sapną. Atpažinau jį, žinojau, kad sapnavau tą naktį, kai mudu su Miki buvome nusigėrę. Ir ji pasakė, kad mane myli, arba tai mano paties sudžiuvusi bulimikė fantazija taip sugalvojo.

Va šitas dalykas man rūpėjo.

Aš žinojau, ką dabar darysiu ir nuo to žinojimo sunkus skausmas užgulė krūtinę. Nebeturėjau jokio pasitikėjimo, nebeturėjau vilties. Viskas, kas liko, tai sausa proza. Man reikia grįžti į Milsų namus, kad galėčiau susirinkti paskutinius daiktus ir pagaliau išeiti.

Neįsivaizdavau, ką darysiu po to, ir man nerūpėjo. Tiesiog buvo neįdomu, juk kad ir kas nutiktų, man tai nepatiks. Pirmadienį vėl į mokyklą… galbūt tada Liusė duos kokį patarimą, nors vilčių neturėjau.

Juk Miki atleido man pirmąjį kartą, kada ją išdaviau, taip sunkiai. Antras kartas nebeturės tokios pabaigos, tik ne po to, kokiu būdu ji vakar pasišalino. Tik ne po to žvilgsnio, kuriuo ji į mane žiūrėjo prieš apsisukdama ir išeidama. Galėjau jausti, tą akimirką, be jokios ironijos, kad mano širdis kraujuoja.

Tuščias, koks buvau prieš tai, kai su ja susipažinau, dabar jaučiausi dar tuštesnis.
Vargana siela, kurią turėjau, prieš tai, kai Miki padarė mane laimingu, dabar atrodė dar varganesnė.

Tarsi mums susitikus ir išsiskyrus manęs jau niekada nebebus tiek pat.

Sustojau palei Milsų namų duris. Atsirakinau. Įėjau. Tyla.

Nerangiais žingsniais ėmiau vaikščioti po kambarius, tik atsisveikinimui, nieko neliesdamas. Sustojau virtuvėje ir abejingai apžiūrėjau pusiau nugertą atvėsusios arbatos puodelį. Pasukau išėjimo link, pro kitas duris, į Miki mamos kabinetą. Tiesiog, tempdamas laiką, kurio šiuose namuose man liko vis mažiau, apėjau aplink stalą. Akys kliuvo už storos popierių šūsnies viršutinio puslapio, iš kurio dainavo storos raitytos raidės.

Prisiminimai plaukė vienas po kito: juokinga situacija, kai Miki mama pasakojo apie savo naująjį romaną, kuris dabar tikriausiai ir buvo išklotas šiuose popieriuose.

Vieneto teorija nebuvo istorija apie meilę. Jei ji tokia panaši į maniškę, kad ir esmę galėčiau pritaikyti, tai Vieneto teorija buvo istorija apie išsiskyrimą. Ir koks niekingas žmogus lieka po jo.

Pagavau save nostalgiškai rymantį virš naujojo romano viršelio ir užsinorėjau, kad kas nors man trenktų.

Kad atsipeikėčiau vieną sykį ir pasijusčiau tokiu, kokiu buvau. Geriau jau senasis Benas, su senosiomis ydomis, nei zefyras, kuriuo esu dabar.

Minkštame svetainės, su kuria nusprendžiau atsisveikinti sekančia, kilime palikau kelis purvinus batų antspaudus, kai staiga namų tylą perrėžė telefono skambutis. Kiek padvejojęs, atsidusęs, pakėliau ragelį.

- Klausau.

Atsiliepdamas pasisukau į židinį, virš kurio pastatytas didžiulis masyvus veidrodis, ir prisimerkiau.

- Benjaminai?- pažįstamas balsas kreipėsi į mane.

- Taip,- trumpai atsakiau, pasišlykštėdamas savo atvaizdu. Paakiai buvo juodesni už akis, kurios žiūrėjo neužtikrintai, išsiblaškiusios. Plaukai styrojo į visas puses, pasišiaušę. Toji rytinė barzda jau darė mane panašų į laukinį, o švarkas, kiek jo užgriebė veidrodis, buvo susiglamžęs, purvinas ir sulipęs. Atsidusau, pernelyg nesijaudindamas. Man nerūpėjo.

- Benjaminai, kur tu esi?

Kad ir koks abejingas viskam būčiau šį pagiringą šeštadienio rytą, susivokiau pasišaipyti.

- Čia esu. Po velnių, Misteri Abramsai, skambinate į nuosavus namus,- priminiau sausu balsu.

- Taip taip bet kodėl tu ten? Tau priklauso padėti renginyje! Mes čia vos spėjam suktis!

Dabar išgirdau vaikų krykštavimą fone ir susivokiau,apie ką jis kalba. Tas renginukas, kuriam man priklausė dalyvauti dėl to, kad apipyliau psichologą stikline vandens.

- Tokiu atveju jums reikėtų mažiau laiko gaišti telefoniniams pokalbiams, ar ne?- pasiūliau.

- Benai, tu turi būti čia! Tu tvarkytojų komandoje!
- Man,- garsiai šyptelėjau, klestelėdamas ant sofos,- nerūpi.

Į galvą šovė mintis, kad turėčiau pasiskubinti, jei dar noriu spėti aplankyti ir Miki miegamąjį. O juk tas kambarys buvo kaip ir kertinis atsisveikinimo ekskursijos akmuo.

- Benjaminai.- jo balsas tapo reiklesnis,- čia yra Mikaela.
Jis nutilo, laukdamas mano reakcijos. Viskas, kas man nutiko, tai dar vienas praleistas širdies dūžis ir skaudus smilktelėjimas krūtinėje.

- Čia yra Mikaela, dabar,- psichologas pakartojo.
- Tai kas?- šaltai pasiteiravau.

Jis trumpam nutilo.

- Kaip suprasti „tai kas“?- nustebusiu balsu,- aš maniau, kad tu čia lėksi nesiožiuodamas! Juk čia yra Mikae..

- Girdėjau jus, mokytojau ir pirmus du kartus,- nutraukiau,- man nerūpi,- padėjau ragelį, kol jis su savo kalbomis dar labiau neužgavo mano zefyrinės širdies.
Mano zefyrinė galva trumpam nusviro ant sofos atlošo. Užmerkiau zefyrines akis, kurias graužė ir skaudėjo ir kuriose kažkodėl ėmė kauptis zefyrinės pagirių ašaros.

Ji ne tavo. Niekada nebuvo, niekada nebus.

Mano pirštai suspaudė sofos kraštus, sugriežiau dantimis įsitempiau ir vėl atsipalaidavau, bandydamas atsikratyti skausmo. Nuleidau galvą pažiūrėti į savo dešinį delną, kuris, su minkšta sofos pagalve sugniaužė dar ir kažkokį popiergalį.
Automatiškai pakėliau jį ir mostelėjau ranka, atlankstydamas. Pavyko iš pirmo karto, juk lapas buvo perlenktas tik kartą, tik pusiau. Kas čia per šiukšlės mėtos….

Mano žvilgsnis surakino užrašą priešais, o smegenys trumpai atsijungė, negalėdamos suvokti ir suvirškinti šios informacijos. Mano delnai suprakaitavo, kvėpavimas pagilėjo, o galva ėmė tiesiog ūžti, kai iš naujo ir iš naujo akimis permečiau vieną eilutę. Du sakinius. Septynis žodžius. Dvidešimt vieną raidę. Didžiąją E, atvirkščią N, keistą H ir neįprastai sujungtas e bei a.

Beskaitydamas milijoninį kartą aš atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį. Pirštais tiesinau kiekvieną kamputį, prisitraukiau prie nosies, atitraukiau, vėl prisitraukiau. Pasidėjau ant palangės ir delnu ištiesinau visiškai. Vėl pakėliau, nusinešiau į kitą kambario galą. Paguldžiau laišką ant židinio atbrailos. Trumpai atplėšiau akis, atkreipdamas dėmesį į čia sustatytus portretus rėmeliuose. Raudonplaukė mergaitė šypsojosi iš pusės jų, tokia sava, tokia mano .

Tik ištaręs mintyse šiuos žodžius aš pagaliau viską suvokiau.
Pakėliau akis iš naujo pasisveikinti su veidrodžiu.

- Mano,- ištariau garsiai savo atvaizdui.

Pabaisa atspindyje nusišypsojo pasitikinčia, pasipūtusia šypsena. Jo drėgnos akys spindėjo piktomis ugnelėmis. Jis pakėlė popierių prie nosies, giliai įkvėpė rašytojo kvapo ir garsiai nusijuokė, sekundės dalių greičiu atgaudamas visą save atgal į savo kūną. Nauja jėga, nauja viltis, užtikrinta laimė, suknistas džiaugsmas.

Tik tada savęs paklausiau, ką, po galais, čia dar darau, atsiplėšiau nuo židinio ir išlėkiau pro duris kupinas naujų jėgų. Laiškas, su žodžiais „I LvoE Beи. Wiht al my Ilært“, saugiai ilsėjosi vidinėje švarko kišenėje. Šalia širdies, nors tai tikriausiai tik sutapimas.

——————–

nesu tikra dėl šito kokybės. norėjau parašyt apie patį dugną, ir kaip staigiai vienas laiškutis iš jo ištraukia naujai atgimusį vaikiną. gal per daug sentimentų, gal po šimto skyrių jau išsekau naujų žodžių šitoms visoms meilėms, bet čia pats galas, tad naudoju paskutines progas.

trys liko. trys šviesūs skyreliai.

Pasukau raktą spynoje ir sustingau, kai ši garsiai trakštelėjusi atsirakino. Atsargiai atidariau duris tik tiek, kiek būtina, kad galėčiau prasmukti į vidų. Aš tikrai tikėjausi, kad ji dar miega…

Uždariau duris jau viduje ir lėtais nerangiais judesiais nusivilkau nuo savęs striukę. Paguldžiau ant kėdės koridoriuje, nenorėdama be reikalo girgždinti dar ir spintos durų, nusiaviau batus ir nupėdinau į virtuvę.

Vos įžengusi sustingau, mat prieš mano akis atsivėrė itin keistas vaizdas.
Ji nemiegojo. Mano mama, judėdama kaip vėžlys, nusisukusi nuo manęs atsargiai uždarinėjo stiklines virtuvės. Atsisukusi klyktelėjo, griebėsi už širdies ir užvertė galvą į viršų. Susiraukiau, pastebėdama ir batus jos rankose, ir suveltus plaukus. Pro mano žvilgsnį nepraslydo nei juodi ratilai po mamos akimis, nei suglamžytas paltas.

Jei ne šitokia išvaizda, aš gal ir būčiau padariusi išvadą, jog ji tik grįžo iš parduotuvės: juk dabar viso labo po devynių, šeštadienio rytas.
Tačiau…

- Mikaela,- mama, atgavusi kvapą dėbtelėjo,- kaip tu mane išgąsdinai,- nervingai nusijuokė ir susikoncentravo, mane apžiūrinėdama.

Šypsena iš jos veido dingo.

- Mam?
- Palauk, palauk, panelyte.- žengė arčiau manęs,- argi nebuvo aišku, kad aš uždraudžiau tau ilgai likti? Tai tu grįžti tik tokiu metu?- į galą jau ėmė rėkti.
Aš sulenkiau kojų pirštus, ir prikandau lūpą, kaltai rausdama.

- Palauk, palauk, mama,- staiga susivokiau,- argi nebuvo aišku, kad dabar, kai žinau, jog tu nedirbi naktinėje pamainoje, tu vis dar laisviausiai grįžti tokiu metu?

Mama pažiopčiojo ir pagaliau surado atsakymą:
- Man galima! Aš neslepiu nieko!
- Žmonės, kurie nieko neslepia, renkasi paradines duris.
- Miki!

- Taip, mamyte?- nusišypsojau, nors tikrai nesijaučiau tinkamai šypsenoms.
Mama ištiesė ranką į priekį, tarsi ruoštųsi sakyti kokią pamokomąją kalbą ir vėl užsikirto.

- Gerai. Tarkime, mes viena kitos nematėme,- pasakė.

Linktelėjau ir lengviau atsidususi patraukiau link arbatinuko.

- Tai kur tu nakvojai?- mama vis tiek pareikalavo atsakymo, sėsdamasi ant kėdės,- tik jau nesakyk, kad visą naktį žaidėte Monopolį.

- Pas Metą,- sumurmėjau, pildama vandenį į virdulį.
- Viskas gerai?- ji pasiteiravo, matyt pagavusi kažkokią išdavikišką gaidelė mano burbtelėjime.

Ar viskas gerai? Niekas negerai. Tiesiogine to žodžio prasme, VISKAS blogai.
Mano kūnu perėjo nemalonus šaltukas, vien nuo prisiminimų, apie šią naktį. Taip, mudu su Deividu dar kokią valandą be sustojimo liejome širdis, abudu nustebę, kad iš tikro sugebame sutarti, ir laimingi, atradę ką nors, kas klausosi ir supranta. Tada Deividas pasisiūlė nuvežti mane namo, ir aš vis dar neturėjau pakankamai stipraus skrandžio grįžti namo ir nakvoti po vienu stogu su juo.

Mes išbandėme Treisę, kur mane sutiko dar vienas nusivylimas. Duris atidarė Treisės mama, ir labai subtiliai išsakiusi pasipiktinimą dėl vėlyvo meto, paliko mane su žodžiais, kad Treis grįžo visai neseniai, jai viskas gerai, ir ji nenori manęs matyti.
Treisė nenori manęs matyti.

Net neberadau ašarų išreikšti emocijoms ar prasmės joms šiam darbui.
Aš net nesu tikra, kad Treisė pagavo tą informacijos rakštį šiknoje apie mano ligą. Bet ji aiškiausiai suprato, kad aš kažką nuo jos slėpiau visą šį laiką, visus dvejus metus. Net mintyse negalėjau surasti pasiteisinimo sau, tiesiog jo nebuvo. Aš nusprendžiau slėpti, ir slėpiau. Ir tikriausiai pakartočiau tai, jei turėčiau galimybę atsukti laiką atgal.

Aš tik nenorėjau, kad ji sužinotų štai šitaip. Aš mylėjau Treisę, tikrai, bet šiuo atveju nežinia yra tai, ko jai linkėčiau labiau.
Jau po šito man nieko kito nebeliko, kaip tik prašyti Deivio daryti dar vieną lanką ir nuvežti mane pas seną gerą draugą Metą. Tas, kuris atidaro tau duris trečią nakties, kuris maloniai sutaiso tau patalus ant sofos, sugirdo arbatos puodelį, neklausinėja, kodėl tu raudi kaip sugedusi plokštelė, yra angelas.

- Miki,- mama pašaukė.
- A?- atsisukau.
- Virdulys,- ji parodė į indą mano rankose.- turi jį įjungti.
- A. Aha,- burbtelėjau ir padariau kaip liepta.

- Ar daug gėrei? Nes atrodai keistai, elgiesi keistai. Kas tavo pėdkelnėms?- dabar jos pirštas nurodė didžiulę, per visą koją išbėgusią akį.

- O kas tavo sijonui?- atsakiau klausimu, smakru mostelėdama suglamžyto drabužio link.

Mama pagavo užuominą, suspaudė lūpas ir linktelėjo.
- Bet iš tikro, tai kraupu,- nepagalvojusi sumurmėjau.
- Mikaela! Meilė nėra kraupi! Mes su Hektoru esame du suaugę žmonės, kurie…

- Slapstosi ir laipioje per tvoras. Meluoja savo vaikams ir grįžinėja namo basomis, kad grindys nesugirgždėtų. Ne tokie jūs ir suaugę, mam.

- Na, tai.. Ne,.. Ta prasme,… – rašytoja pritrūko žodžių,- mudu nenorime… dar neoficialu… ar tu neturėtum kur nors būti?

- Taip. Lovoje. Tikėkimės, sugebėsiu iki jos nusigauti,- pastačiau ką tik paruoštą arbatos puodelį prieš mamos nosį,- ir miegoti valandų valandas,- atsijungiant, sapnuojant ir niekada neprabundant.

- O Benas?

Sunkiai nurijau seilę, kai ji mane klausimu sustabdė prie pat durų į atsarginius laiptus, kurios buvo greičiausias kelias į mano išsvajotą kambarį.

- Kas dėl Beno?- pasistengiau perklausti kuo neutralesniu balsu.
- Kada jis grįžo?

Atsisukau ir kilstelėjau akis į lubas, tarsi galėčiau jas perregėti.

- Neįsivaizduoju,- sumurmėjau.
- Judu ne kartu?- mama pakėlė ir vėl pastatė puodelį, akylai stebėdama mano veidą.
- Mam, aš noriu miegoti.
Mamos antakiai dar labiau susiraukė, kai ji pakėlė kairę ranką ir žvilgtelėjo į savo laikrodį ant riešo.

- Mikaela, o kaip tas labdaringas rengin…
Nutilusi per pusę žodžio vėl pažiūrėjo į mane, perkraudinėjančią smegenis.

Renginys…

Ow shit.

- Ow SHIT!- riktelėjome unisonu su mama.

Abi pašokusios puolėme į paniką, kas sutaupė mums dar minus dvidešimt minučių brangaus laiko.

Aš sėdėjau ant man visiškai nepažįstamos gatvės bortelio, prisitraukusi kelius po smakru ir juos apsikabinusi – nežinia kiek laiko. Drebėjau iš šalčio, nežinodama, kur eiti.

Tarp tartančių dantų spaudžiau savo plaukų sruogą ir drėgnomis peršinčiomis akimis stebėjau pravažiuojančius automobilius.

Žinojau, kad viskas baigta. Mano paskutiniai bandymai apsimesti normalia ką tik buvo viešai sutrypti. Mano vienintelė draugė ką tik sužinojo, jog aš jai melavau praktiškai visą mūsų draugystės laikotarpį. Vienintelis, kurį kada nors mylėjau…
Aš nežinojau, ką galvoti apie Beną. Nesupratau savo jausmų, bet prie to jau būtų laikas priprasti, ar ne?

Aš nesijaučiau išduota. Taip, verkiau gerą valandą, kankindamasi su klausimu „kaip jis galėjo“, bet dabar, nurimus, neprisiverčiau jo nekęsti.

Ir, mano siaubui, labiau bijojau ne to, kad ko gero visi sužinos, jog sergu disleksija, o to, kad jis nenorės žiūrėti man į akis. Dabar, kai informacija paviešinta, jo reputacija itin jautri, o aš žemiausiame įmanomame dugne.

Mudu tiesiog nesukirpti vienas kitam. Ką jau padarysi tokiu atveju?
Trenkiau kakta sau per kelius ir sudrebėjau nuo dar vienos ašarų bangos. Kokį velnią atneš rytojus?

Atsakymai: Benas išsikrausto, Treisė manęs nekenčia, o visi kiti, geriausiu atveju – gailisi.
Mano misija neįgyvendinta. Aš gi rašiau, prieš išeidama į vakarėlį, kad turiu išgyventi.

Suglaudžiau delnus palei nosį ir verkdama nusičiaudėjau. Kaip tik tą akimirką priešais mane sustojo tamsus juodas automobilis.

Man nereikėjo, kad kas primintų elementarias saugumo taisykles: tuojau pat atsikėliau ir ristute nubėgau šalin. Sustojau, išgirdusi mano vardą šaukiantį, pažįstamą balsą. Atsisukau, prasikrapščiau drėgnas akis, supratau, kas šaukia ir ėmiau bėgti dar greičiau.

- Na Mikaela!- mane sekantis balsas nuskambėjo arčiau.
Galų gale pasidaviau, sustojau. Sunėrusi rankas atsisukau pasitikti atbėgantį Deividą ir net dantimis sugriežiau.

- Aš nenoriu su tavimi kalbėtis.- dėbtelėjau į jo mašiną, kurios iš pradžių neatpažinau.
- Miki…- jis ištarė pavargusiu balsu.
Sudvejojau. Deivis tikrai atrodė nekaip. Kraujo ant veido nelikę, tačiau lūpa praskelta, visas dešinys šonas violetinis ir ištinęs, o ir kairė akis paženklinta ryškiu šviežiu žaliu lankeliu po apačia.

- Tu turi mane išklausyti…

Verkdama užverčiau galvą aukštyn ir ir sukūkčiojau.
- Aš nenoriu tavęs klausytis! Man gana! Gana jūsų visų! Palikit mane ramybėje…
- Negaliu aš taip,- jis suburbėjo,- nakties vidurys, o tu aiškiai pasiklydusi.

Išskėčiau rankas į šonus, nežinodama, ką pasakyti.
- Aš tave parvešiu namo.
- Kodėl?- išspjoviau sarkastiškai.
- Kodėl? Juk sakiau,- Deivio ranka pakilo pasikasyti pakaušį,- nakties vidurys..
- Oj, dėl Dievo meilės,- nusijuokiau per ašaras,- juk tu manęs nekenti, Deividai Flatasai, nesivargink, gana vieną sykį apsimetinėti. Palik mane su mano tragedijomis ir eik velniop. Aš ne žaisliukas.- geriau priminti vėliau, negu niekad, ar ne?

Apsisukau eiti, o jis vis tiek sekė iš paskos.
- Prašau.. Prašau, aš nejaučiu tau neapykantos. Mikaela,- pagavo mane už alkūnės,- na elkis protingai. Prašau.

Tylėjau, dvejodama.

- Prašau,- dar kartą ištarė rimtai ir švelniai timptelėjo mane mašinos link.
- Bet aš nenoriu namo…- sukuždėjau, vėl sukūkčiojusi.
Jeigu grįšiu namo, vėl viskas bus iš pradžių. Sutiksiu Beną, ir tada… Ir tada nežinau. Man jis per daug rūpi, todėl bijojau atsakymų kaip velnio.Tuo labiau, kai kiekviena logiškai mąstanti mano smegenų ląstelė sakė apie tai, kad atsakymai man nepatiktų. Ne po šios klaikios nakties.

- Na, bet tu čia sustirsi,- Deividas įdėjo dar daugiau jėgos,- nusiramink.
- Paleisk mane,- vaikiškai paprašiau.
- Kai nustosi verkti ir pasakysi, kur išleisti, paleisiu.- jo balsas nuskambėjo tvirčiau.

Deivis įsodino mane į automobilį, apėjo aplinkui ir pats įsėdo. Jis užvedė variklį, atsuko šildymo rankenėlę iki maksimumo ir atsitiesęs garsiai atsiduso. Mašina liko stovėti kur stovėjusi net tada, kai salono lempos švelniai laipsniškai užgeso, palikdamos mudu tik nedidelių šviečiančių skaičiukų apsuptyje.

Šiltas vėjelis iš kondicionierių greitai nudžiovino mano ašaras ir pasijutau geriau vien būdama su kažkuo. Netgi jei tai Deividas, kuris, ilgėliau pagalvojus, atima kaltininko titulą iš Beno.

Aš neklausinėjau, kodėl mudu nevažiuojame, tikėdamasi išlošti dar kelias minutes šilumos ir ramybės.

- Šis vakarėlis,- Deivis tyliai prabilo ir atsukau galvą į jį,- jis… sušiktas,- užbaigė su nelinksma šypsena.
- Yeah,- atsakiau murmesiu, nuleisdama akis.
- Aš atsiprašau kad kartais elgiuosi kaip suskis,- išgirdau netikėtą pareiškimą,- tiesiog….- ilgoka pauzė,- tiesiog aš susipainiojau.

- Aš neperprantu tavęs, Deividai,- nuoširdžiai pasakiau.
- Tikrai? Kartais man atrodo, kad visi mane kiaurai permato. Paranoja, matyt…
Paranoja. Puikiai supratau, ką jis nori pasakyti: jausmelis buvo pažįstamas.
Pakėliau akis, iš naujo peržvelgdama sumaujotą jo veidą ir pirmą kartą pajusdama gailestį. Prikandau lūpą.

- Gal tau reiktų į ligoninę? Sulopys ir nieko nebeliks,- guodžiau melu.
- Oj ne, šie randai man bus priminimas,- Deividas patikrino, ar šildymas tikrai atsuktas iki pat pat pat galo, ir sunėrė rankas, sudrebėdamas. – tik abejoju, ar Benui nuo manęs kliuvo ne tik dėl to, kad pastūmiau Stiveną.

- Aš ir tuo abejoju,- turėjau pritarti.- bet jis buvo girtas. Girti žmonės nekontroliuoja savo veiksmų.

Taip, taip, kvailas “kačiuk”, įtikinėk save, kad Teitas leido laiką apsikabinęs ir bučiuodamas Keisi tik dėl to, kad buvo išgėręs. Įtikinėk, naivi kvaišele.

- Užsikišk,- burbtelėjau.
- Ką?- Deividas dėbtelėjo į mane, bet be įprasto pykčio.
- Ne, aš čia su savimi,- nervingai atsakiau ir vėl pakėliau plaukų sruogą iki suskirdusių lūpų.

- A…- Jis trumpam nutilo,- tu nebijai?

Oj aš bijojau.

- Ko?- išsisukinėjau nuo atsakymo.
- Kas jie visi kalbės. Apie šį penktadienį tikriausiai metų metus niekas nenutils.
- Perdedi,- šyptelėjau su garsu.

- Neperdedu, juk žinai, kaip čia viskas veikia,- Deivio balsą pagaliau aplankė tas piktybiškas tonas, tačiau, reikia manyti, nukreiptas į mane.
- Man vis tiek nerūpi,- turėjau pripažinti.
- Kodėl?

Aha, kodėl? Ar ne aš prieš penkias naktis verkiau, kokie skirtingi mūsų pasauliai, ir kaip svarbu nuslėpti tai, kas esu?

- Na,- nutilau ilgam. Jis manęs neskubino, regis apskritai neskaičiavome laiko.- nes mano prioritetai pasikeitė,- pagaliau radau atsakymą.
- Tikrai?
- Tikrai,- vos sukuždėjau.
Tikrai. Tai jau nebe svarbu. Dabar man svarbus tik Benas, o čia reikalai prasti ir neįtikėtinai migloti.

- Kodėl?- Vėl Deivio klausimas.

Atsidusau, nenorėdama aptarinėti savo jausmų su juo. Nors, gerai pagalvojus, tai pirmas kartas, kada mes kalbamės taip ramiai, nuoširdžiai ir… draugiškai. Jo mėlynės numetė jį iki mano lygio.

- Nes tu įsimylėjai,- už mane atsakė.

Linktelėjau.

- Siaubūną Beną.

Vėl linktelėjau. Pagaliau pakėliau akis.

- Aš turėčiau palikti judu ramybėje,- Deividas užsidengė veidą delnu ir palingavo galva į šonus,- aš tik… Aš susipainiojau. Ir aš pasmerktas.
- Ar dabar pats neperdedi?- švelniai teiravausi, kai gailestis nepastebimai įsikeberiojo į širdį.

- Ne.. Nesuprati. Meilė.
- O,- išpūčiau akis,- o,- pakartojau jau kiek subtiliau ir nusukau žvilgsnį į šoninį langą.- oj ne.

- Tai jau tikrai, kad „oj ne“.
- Ne, Deivi… Nieko nebus. Tarp mūsų, ta prasme. Aš atsiprašau. Aš žinau, ką reiškia mylėti be atsako,- siaubas, ką naktis su manimi daro,- tu turi… Ne, mes negalime..

- Oj Miki, kad tai būtų taip paprasta! Aš tavęs neįsimylėjau!

Atsisukau, nustebusi.

- Bet tu ką tik sakei…
- Ne.. Taip.. Ne,- jo akys blaškėsi po automobilio saloną, o lūpos išsitempė į dar vieną liūdną šypseną.

- Viskas gerai.- pasisukau į jį visu kūnu,- visi tie skambučiai prieš savaitę…
- Aš skambinau ne tam, kad pasikalbėčiau su tavimi,- Deivis išpylė ir įsispoksojo į mane, įtemptu žvilgsniu.

Nieko nesuprasdama, plėšydamasi tarp palengvėjimo ir sutrikimo, atsakiau jam tokiu pat žvilgsniu.

- Žinai, kai myli… Nesvarbu, kad tas žmogus tavęs nekenčia. Tu gali su juo ginčytis valandų valandas, tik tam, kad girdėtumei jo balsą.

Susiraukiau.
Atsiraukiau.
Viešpatėliau Aukštielininkas.

Užsidengiau delnu burną, nes nesugebėjau jos užčiaupti, ir pirmą kartą šį vakarą užmiršau savigailą, priblokšta kitų minčių. Idėjos, kad…

- Tu…- ištariau.
- Taip,- jis nunarino galvą.
- Tu įsimylėjai…
- Taip, pagaliau supratai,- jis atsiduso su palengvėjimu.
- Mano mamą?
- Ne!- Deivio galva staiga loštelėjo atgal, kai jis vėl įsispitrijo į mane.
- Tai Beną,- šiaip ne taip garsiai ištariau.- tu myli Beną. Tu.

Jau geriau būtų mano mama, tikrai.
Visiškai priblokšta atsitiesiau į priekį, atlošiau galvą sėdynėje ir užsimerkiau.
- Ne, Miki, tik prašau, nepradėk ir tu su „homikais“. Aš net nesu tikras.
Prikandau lūpą ir papurčiau galvą.

- Mikaela. Aš toks susipainiojęs.. Ir tada pasklido tie gandai, ir aš išsigandau.
- Ir pakvietei, ne, privertei mane eiti su tavimi į pasimatymą,- atsimerkusi padėjau jam užbaigti mintį. Gailestis iš širdies ėmė keberiotis lauk.

- Ne visai taip…- retuose sveikos odos ploteliuose Deivis nuraudo,- aš kaip ir …. Galvojau, kad gal jis pavydės ar ką. Kvaila, ar ne? Benas tikrai ne.. Na žinai. Bet tada pradėjau galvoti, gal man pavyks judu išskirti. Ir…- jis vėl perbraukė delnu sau per veidą, susiraukė iš skausmo,- aš labai atsiprašau. Iki šiol turėjau vilčių, na, iki šio vakaro muštynių. – nutilo, žiūrėdamas į savo rankas.

Gailestis stabtelėjo, abejodamas, grįžti ar nykti.

- Bet… Aš nesuprantu. – vėl purčiau galvą,- tai tu nori… Beno,- vos nepaspringau, kaip keistai iškrypusiai tai skamba,- bet kita vertus, plėšaisi kaip galėdamas, sakydamas, jog aš tavo mergina.

- Aš neapsisprendęs, gerai?- jis piktokai atrėžė,- galvoji, man lengva? Galvoji, aš noriu taip jaustis? Negaliu to kontroliuoti. O tu juk žinai, Benas. Benas! Mudu abu į jį įsižiūrėję, tik panelės padėtis daug geresnė, ar ne? Juk tu turi papus ir visa kita, kas jam taip reikalinga. O aš net nežinau, kaip reiktų pasakyti savo tėvams!

Dabar žinojau, kad pyktį jo balse skatina skausmas. Gailestis liko, kartu su vis nedingstančia nuostaba.

- Deividai…- nebežinojau ką pasakyti.

Jo akys buvo drėgnos.

- Ir jis ateina ir vadina mane visokiais šlykščiais vardais,- Deividas užsikirto,- “homiku” vadina. Tai kaip man jaustis? Ir tie gandai… Dieve, Mikaela, aš išsikraustysiu iš proto. Aš žinau, kad tu ant manęs pyksti, dėl mano elgesio, bet tu turi mane suprasti. Man reikia, kad bent kas nors mane suprastu. Nes niekas nežino,- užbaigė tyliau.

- Bet jei ir tu mane teisi,- nykščiu nusišluostė ašarą.
- Ne, neteisiu,- ištiesiau ranką ir spustelėjau jo petį,- atsiprašau už savo reakciją. Tai tiesiog… Nustebino.
- Net po visų gandų?

Mudu abu šyptelėjome, abudu ašarodami.

Velnias… Staiga susivokiau. Jeigu Deividas tikrai gėjus..

Ar gali būti? Gali būti, kad kiekviena Benjamino Teito pranašystė pildosi? Jau galvojau apie tai ankščiau, bet dabar aiškiau kaip niekad suvokiau, kaip absurdiškai viskas susiklojo. Ir Deividas.. Silpnas, jautrus, moteriškas, tikrasis Deividas, man atskleidė paslaptį, pasitikėjo manimi. Kaip labai jam sunku turėtų būti… Mylėti kažką, kas tavęs nekenčia. Kas mielai tave naudoja kaip bokso kriaušę.

Glosčiau jo petį ilgai, kol jis nustojo verkti.

- Aš tik maniau… – išgirdau tylų kuždesį, kuris mašinos prietemoje nuskambėjo labai intymiai,- maniau, kad jei Benas būtų su manimi.. Aš išdrįsčiau pasakyti visiems kitiems. Jis atrodo kaip toks, kuris mokėtų suteikti drąsos išlįsti į pasaulį su savo ydomis.

Linktelėjau.

- Nors… Ir yra toks tolimas nuo tobulybės,- Deivis švelniai nusišypsojo.- tau labai pasisekė. – ištarė, pakeldamas į mane akis,- labai.

Mano gerklėje ėmė kauptis naujas ašarų kamuoliukas.

Aš visiškai susimoviau. Maniau, kad bus lengviau, kai išmalsiu snukį Deividui, bet lengviau nebuvo.
Stovėjau vienas prigrūstoje žmonių virtuvėje, šlapias nuo galvos iki kojų ir tuo pačiu prablaivytas. Dairiausiai, nesuprasdamas, ką padariau. Šią situaciją lengvai galėjai sumaišyti su košmaru, tačiau taip ir nesulaukiau, kada prabusiu.
Ir jie tik spoksojo, kritiškais, pašaipiais ar nustebusiais žvilgsniais, laukdami, ką darysiu toliau.

Ką galėjau padaryti? Atsidūręs dugne galėjau tik pradėti taisyti dalykus. Mano smegenys išjungė širdį, nors neverta tikėtis, kad ilgam, ir pačios įsijungė visu pajėgumu.

Apie tai, kaip Mikaela manęs nekenčia.. pagalvosiu vėliau.
Pirmiausia vienu lediniu dėbtelėjimu perspėjau, kad Keisi nelįstų man į akis. Tada nurijau seilę ir pasisukau šonu, per petį pažvelgdamas į Stiveną. Vien iš žvilgsnio tikėjausi suprasti, galiu ar negaliu laukti jo paramos. Juk vis dėl to, ką tik grasinau jam kumščiais.

Stivis stovėjo rimtas, įsitempęs, pasiruošęs. Tačiau atpažinau akimirką, kai jis suvokė, jog atgavau sveiką protą. Jo mina nepasikeitė, tačiau žinojau, kad jis ima mąstyti ta pačia linkme kaip aš. Tai mūsų dalykas – mano ir Stiveno, kai mes kartais galime susikalbėti be žodžių.

- Kodėl tu jos nesivijai?- Jis ištarė garsiai, improvizuodamas.
Atsakymo nereikėjo ieškoti ilgai, buvau įgudęs lankstyti liežuvį pagal vėjo kryptį.

- Ar tu ją matei? Ji gąsdinanti,- atsitiesiau, šyptelėdamas.
Išgirdę pašaipų, įprastą toną iš manęs, keli sutilpę virtuvėje pastebimai atsipalaidavo.

- Pats elgeisi, kaip bukaprotis, Teitai,- Stivenas parodė eilę tobulų dantų ir žengęs žingsnį apsikabino mane per pečius. Šlapią, jam buvo nesvarbu, ir apsikeitę dėkingais susitaikymo žvilgsniais, tarsi nepastebėdami kitų, pasukome durų link.

- Todėl, kad aš ir esu bukaprotis,- nusijuokiau ir pažvelgiau žemyn, kai reikėjo perlipti pradėjusį ant grindų aimanuoti Deividą,- gerai, kad visada atsiras bukesnių.
Priverčiau save šypsotis ir kalbėtis lengvu tonu, nors piktas Treisės žvilgsnis, lydėjęs mane tol, kol nedingome iš virtuvės, buvo gyvas priminimas katastrofos, kuri manęs laukia.

Svetainėje taip tylu nebuvo: žmonės, stoviniavę būreliuose aptarinėjo pastaruosius virtuvės įvykius, spėliodami, kaip kas kodėl. Iš karto dauguma veidų atsisiuko mūsų su Stiviu pusėn, smalsiai nužiūrėdami mano drabužius, nuo kurių kapsėjo vanduo.

- Jis visiškai išsitaškęs,- sustojus prie vieno būrelio Stivis pasišaipė, kad visi girdėtų.- paklausykit. Benai, koks didžiausias tavo talentas?

- Dailusis mezgimas. Planuoju dalyvauti žiemos Olimpinėse,- rimtai ištariau.
- Ką tu myli, Benai?- Stivenas toliau klausinėjo.

Pasukau galvą į jį ir pabučiavau į skruostą:
- Tave, seni. Tave,- atsisukau į kitus,- ir Mikaelą,- kvailokai išsišiepiau, jausdamas, kaip šilta banga užplūsta krūtinę ir svaigsta galva nuo to, kaip lengvai garsiai ištariu,- Mikaelą myliu, nepaisant to, kad ji tokia gąsdinanti!

- Kietai, Benai, tik mūsų nedaužyk, jei nemyli,- kažkokia mergina, sėdinti ant palangės ištiesė mūsų plastikinę stiklinę. Jos žodžiai privertė keletą nusijuokti ir pagaliau žmonės ėmė labiau rūpintis savo reikalais.

Visas skandalas lengviausiai pavirto į dar vieną girtą nuotykį, be kokių neapsieina joks vakarėlis.

- Tas šiknius pats prisiprašė,- nusijuokdamas parodžiau nykščiu sau per petį, kaip tik tą akimirką, kai muzika vėl buvo įjungta,- kas man pirmas įpils, tą pabučiuosiu.- susvyravau, vos ne griūdamas.

Žinojau ,kad mano vaidyba suveikė, kai susilaukiau kelių užjaučiančių žvilgsnių. Kažkas vis dėl to įgrūdo man stiklinę į rankas ir paplekšnojo per nugarą. Man nerūpėjo vardai, ir nerūpėjo draugystės, bet dar dešimtį minučių, padedamas Stivio, plepėjau visiškas nesąmones su grupele žmonių.

- Ei girtuokli,- išgirdau balsą, kreipiantis į mane, per garsų ritmą.
Atsisukau automatiškai ir vos spėjau užsimerkti, kai šaltas putojantis alus netaikliai šliūkštelėjo mano smakru ir krūtine. Atsimerkiau, įsispoksodamas į Kasandrą, atkišusią mano pusėn savo papus ir iškėlusią ranką su ištuštinta stikline priešais save.

- Ar manai, kad gali mane tiesiog taip stumdyti?- užriko mano pusėn.
- Ow Džyz,- Stivenas šalimais pavartė akis.

Aš kilstelėjau antakius, mostelėjau ranka ir atsakiau Keisi tuo pačiu, tai yra, apipyliau ją alumi. Mūsų susirėmimas, o tiksliau jos klyksmas, vėl atkreipė aplinkinių dėmesį, tačiau ne taip stipriai, kaip virtuvės incidentas.

- Tu kiaule!- mosuodama delnais sau palei šlapią veidą ji kone strikinėjo vietoje.
- Kasandra, nekalbėk su savimi, žmonės dar pamanys, kad tavo varžteliai nepakankamai suveržti,- patariau, metęs girtą linksmą toną lauk, ir vėl pereidamas prie šalto ledinio. Dar pasukiojau pirštą ties smilkiniu, džiūgaudamas dėl jos sudirbtos išvaizdos.

- Benjaminai Teitai, aš tau šito neatleisiu! Aš su tavimi nesikalbėsiu niekada!
- Tiesą sakant,- žengiau artyn, kad tik ji mane girdėtų ir pagriebiau už alkūnės,- tu kalbėsiesi su manimi dabar.

Ėmiau ją tempti tolyn, prieš tai apsikeitęs žvilgsniais su Stiviu.
- Aš turiu surasti Treisę,- jis dar šūktelėjo prieš tai, kai mus išskyrė šokančių ir klykaujančių paauglių minia.

Nutempiau Keisi per svetainę, tolyn. Šį kartą nesirinkau virtuvės: nekokie prisiminimai ir žemas privatumo lygis.

Pabandžiau pirmas pasitaikiusias duris, ir atsidūrėme ilgame tamsiame koridoriuje. Paleidau jos ranką, pasisukdamas ir užverdamas išėjimą.

Muzikos čia beveik nebuvo girdėti, žmonių nerasta – tobula.

Pagaliau apžvelgiau ją, kiek leido prietema, ir nusišypsojau, prajuokintas. Nutįsusiais plaukais ji spoksojo į mane pasipiktinusia mina. Kita vertus, veide žaidi ir nedidelė šypsenėlė, kilusi iš įtarimo, kad mudu du čia, vieni, veiksime ką nors įdomaus.

- Tu pasibjaurėtinas, Benai. Apsimetei apsinešusiu, kad paaiškintum muštynes, bet manęs neapgausi. – tyliai, ramiai ištarė.

Stebėjau, kaip ji pirštais perbėga per sulipusius plaukus, susisemia išdidumą ir lėtai atsiremia į sieną mentimis, atkišdama apatinę kūno dalį į priekį.

- Tau reikės daug atidirbinėti, kad atleisčiau,- ištarė viliojančiu balsu. – man nepatinka, kai į mane pilstomas alus.

- Alų ne pagal funkciją tu panaudojai pirmoji.- priminiau.
- Gal tai ir į gera. Argi atsiras puikesnė proga atsikratyti permirkusių drabužių?
Žengęs jos link staiga garsiai, stipriai trenkiau delnu į sieną, palei merginos galvą.
Keisi krūptelėjo, su išgąsčiu suvokdama, kad mano intencijos visai ne tokios, kokių ji tikėjosi.

- Ką tu darai?- su baime sukuždėjo.
Aš nusišypsojau, lėtai patraukiau ranką ir vėl staigiai trenkiau, šį kart abiem, iš abiejų jos galvos pusių.

- Aš tik noriu būti tikras, kad būsiu suprastas,- aiškiai išskiemenavau.
- Benai.. Baik,- mergina susigūžė ir man jau beveik pagailo jos. Beveik.

- Girdėjai, kaip susitvarkiau svetainėje? Aš juos valdau,- pasakiau, tarsi ji ir taip nežinotų,- valdžiau prieš tavo isterišką bobišką išsišokimą, valdysiu ir po. Aš galiu daryti kiekvieną suknistą dalyką, kurį noriu, ir vis tiek liksiu viršuje. Nei vienas nebuvo per daug iniciatyvus, kai reikėjo skirti mane ir Flatasą, tiesa? Nes Deividą aš nurodžiau kaip tą, kurio ginti skubėti nereikia. Kol kas girdi, ką sakau?- grėsmingai palinkau arčiau jos, nepaleisdamas žvilgsnio.

Keisi linktelėjo.

- Aš galiu nurodyti bet kurį, ir visi viena banda atsuks jam savo nugarą. Nesvarbu, kas toji auka. Nesvarbu, kad ir kokį tobulą veidelį ji turėtų,- perbraukiau pirštu per Keisi skruostą,- ar kokį kūną,- mano delnas nusileido kaklu prie krūtinės, grubiai spustelėjo ir vėl keliavo aukštyn,- išimčių nebūtų, aš tuo pasirūpinčiau.

- Tu bjaurybė, Benai,- Keisi susiraukė ir piktai atstūmė mano ranką nuo savęs.
Iškėliau ją ištiestu delnu ir vėl trumpai dirbtinai šyptelėjau.

- Kartojiesi, Kasandra. Tikriausiai tai reiškia, kad pagavai mano mintį.
- Tu negali nugalėti manęs,- Keisi ištarė riebų pasisakymą labai jau neužtikrintu balsu. Mudu abu žinojome, kad galiu. Jos silpnybė – tai, kad jai nieko nėra svarbiau, nei socialinė reputacija. Radus kieno nors silpnybė – vienas juokas ja pasinaudoti.

- Gal tu vis dėl to dar girtas…- ji gailiai suinkštė.
- Ar mano būsena verčia mano žodžius į melą?- pakėliau antakius ir nelaukdamas atsakymo tęsiau,- kiekvienas suknistas žodis, kurį išgirdai tu, ar tavo pakalikė Sandrutė toje virtuvėje, ten ir liks. Aišku?

Jos veide pasirodė supratimas.

- Aaaaa!- Keisi netgi išspaudė šypseną,- štai kur šuo pakastas! Bijai, kad atsilikėlės žodžiai kitai atsilikėlei pasklis!
Mano delnas vėl atsiplėšė nuo sienos ir vėl grįžo ten, su dar didesniu trenksmu, tuojau pat ištrynusiu Keisi šypseną.

- Veiksmažodis „bijoti“ yra ne visai vartotinas su manimi viename sakinyje. Aš linkęs užmiršti dar ir būdą, kuriuo Mikaela rado bei pamatė tave ir mane toje virtuvėje. Tarkime, tu čia niekuo dėta,- nuolaidžiai ištariau, nors man norėjosi išbandyti savo gniaužtų jėgą ant šios kalės kaklo,- vis užmirštame viską. Aišku?

- Vermutas kalba už tave,- Keisi sušnibždėjo.
- Aišku, ar ne??!- užrikau, prarasdamas kantrybę.

Ji nusuko veidą nuo manęs, vėl atsisuko ir piktai sužaibavo akimis.

- Puiku. Pažiūrėsime, kaip tu laikysiesi „virš visų“, jei vaikščiosi su ta.
- Pažiūrėsime, kaip tu užimsi mano vietą, jei vaikščiosi tik su viena koja.- atkirtau, atplėšdamas delnus ir atsitraukdamas nuo jos.

Kasandra irgi atsitraukė nuo sienos, palengva, atsargiai sukdama durų link. Ir aš žinojau, kad man pavyko ją išgąsdinti. Man nerūpėjo, kad ant jos išliejau visą mėšlą, kurio buvau pilnas šią naktį: niekaip neprisiverčiau gailėtis. Be to, tikslas, reikalauja aukų. Kiekvienas suknistas kvailys, kuris išdrįs skaudinti kačiuką, bus išverstas iš vidaus į išorę ir pakabintas ant artimiausio stulpo.

- Noriu, kad išeitum iš mano vakarėlio,- Keisi išspjovė, ranka graibydama durų rankeną.

- Bet Kasandra.- lėtai pasisukau į ją visu kūnu, atsainiai susikišau rankas į kelnių kišenes, nusišypsojau ir dar kartą pakėliau antakius,- esi tikra, kad vakarėlis tavo ?

Jos veidas užsiliepsnojo prieš mano akis. Keisi žinojo, kad aš galiu daryti ką užsinorėjęs ir tai daro mane šeimininku, kad ir kam priklausytų šitie velnio namai.
Raudonuodama ji atlapojo duris, dingo kitoje pusėje ir užtrenkė su tokiu garsu, kad net sienos sudrebėjo.

Likau vienas. Nustojau šypsotis, ištraukiau rankas ir atbulomis lėtai nuėjau iki lango, pro kurį sklido nakties šviesa. Priglaudžiau kaktą prie šalto stiklo ir garsiai iškvėpiau. Už stiklo pastebėjęs judėjimą trumpam atsitiesiau ir prisimerkiau.

Ten, takučiu link savo mašinos, svyruodamas ėjo Deividas. Jo judesiai buvo apgailėtini, o išvaizda dar blogesnė. Akimirką pasvarsčiau vytis madafakerį: aš dar nebuvau visiškai atmankštinęs savo krumplių, tačiau nejudėjau.

Ankščiau ar vėliau turėsiu pripažinti. Mikaela pamatė mane su Keisi. Mikaela sužinojo, kad Stivenas žino. Mikaela paklausė manęs „kaip aš galėjau“ ir logiška, kaltina mane dėl to, kad apie ligą išgirdo Sandra ir Keisi.

Visa ši nesėkmių virtinė kilo dėl nesusipratimų, blogų kėslų ir žemų intelektų. Aš nubaudžiau Kasandrą, nubaudžiau Deividą, nubaudžiau Stiveną. Dabar likau su didžiausiu kaltininku, vieninteliu likusiu – pačiu savimi . Ir su savo bausme: savimi.

Idiotas.

Man skubiai reikėjo dar išgerti.

Aš sustingau iš baimės, negalėdama nieko padaryti, kai jiedu kaip žvėrys taškė vienas kitą kumščiais. Keisi pastūmė mane ir išlėkė pro duris, kažką rėkdama. Stivenas kaip ir stojosi, painiodamasis už Sandros, tačiau jo paskubinti pasilenkusi Treisė dar labiau viską supainiojo ir jie jau gulėjo trise.

Nei vienas nesirūpino Benu. O man širdis sustojo, kai Deivis inkšdamas tvojo Benui į pilvą. Skausmas, pasirodęs jo veide, iš karto perėjo man. Krūptelėjusi puoliau juos skirti, bet tai buvo neįmanoma. Jie grūmėsi su tokia jėga ir taip įsijautę, kad aš nei rankos tarp jų rankų nesugebėjau įterpti.

- Benai!- surikau, bet jis neatkreipė dėmesio.
Beviltiškai blaškydamasi aplinkui, buvau nuspirta Deivido kojos į kitą virtuvės galą. Kol sugebėjau atsistoti, Treisė buvo pakilusi, besiimanti veiksmų, tiesa, nelabai logiškų. Iš kažkur ištraukusi didžiulį puodą ji strikinėjo vietoje palei kriauklę ir laukė, kol jis prisipildys vandens.

Ir Stivenas jau buvo ant dviejų kojų: pasilenkęs bandė atplėšti Teitą nuo Flataso.
Kodėl ne Flatasą nuo Teito aš supratau kitą akimrką. Nežinau, kiek krapščiausi kol atsistojau, tačiau per tą laiką kova aiškiai perėjo į vienus vartus: Benas vis dar muistėsi suspaudęs delnus į kumščius, o Deividas gulėjo ant grindų raudonu nuo kraujo veidu, užsimerkęs ir, kaip atrodė, be sąmonės.

Nepaisant Stiveno pastangų, Benas sugebėjo spirti bežadžiam kūnui, vis rėkdamas:
- Tu dėl visko kaltas, tu kaltas!
Žmonės pradėjo lįsti į virtuvę, tačiau nei vienas pakankamai drąsus įsikišti.
Tuo metu Benui atsibodo Deividas, jis apsisuko Stiveno glėbyje ir stūmė jį nuo savęs.

- Ir tu,- ištarė grėsmingu balsu,- negalėjai laikyti savo suknisto liežuvio už suknistų dantų!

Kažkas kažkur aiktelėjo, bet tai buvau ne aš: aš verkiau tyliai.

- Benai…- Stivenas ištiesė rankas į priekį, lėtai purtydamas galvą,- raminkis, brol.
Dabar jau niekam nebuvo juokinga. Visi stovėjome ir stebėjome įsitempusį Teitą, kaip žiūrovai zoologijos sode stebi išerzintą liūtą. Jis buvo nusisukęs nuo manęs, bet aš mačiau vis dar spaudžiamus kumščius.

Žengiau žingsnį atbulomis, ir tarsi būtų išgirdęs ar perskaitęs mano mintis, jis atsisuko. Buvę mano pusėje unisonu krūptelėjo, atsitraukdami atgalios. Ir ne veltui: jo akyse žaidė laukinis įniršis. Ir tik kai mūsų akys susitiko, Beno veidas tarsi sustingo.

Mudu žiūrėjome vienas į kitą kelias sekundes. Tylėdami ir nejudėdami, kaip ir visi kiti aplinkui.

Išskyrus Treisė. Dar po akimirkos ji staiga užsimojo rankose laikytu puodu ir apipylė Beną nuo galvos iki kojų didžiuliu kiekiu vandens. Tai, regis, visus pažadino: kažkas vėl ėmė aikčioti, kažkas garsiai kvėptelėjo, dar kitas nusijuokė.

- Tu kvaiša, ką padarei! Benukai,- pasigirdo susirūpinęs balsas ir Keisi jau nežinia kelintą kartą šiandiena stumtelėjo mane petimi, norėdama atsidurti ten, kur jai reikia.

Ir šį kartą tikslas buvo aiškus, be to, man priminė sceną, matytą prieš dešimtį minučių.

Ir, kad ir kaip Benas rėkautų ant Stiveno, iš tikro jis buvo kaltas.
Dviguba apgavystė. Pirmoji: jis pasakė tai Stivenui ir dar nežinia kokiam kiekiui žmonių. Vien nuo minties apie juos mane pylė šaltas prakaitas.
Antroji. Sapno Benas sakė, kad mano pasitikėjimas šio to vertas.

Nei velnio.

Nelaukiau, kol Keisi pasieks Beną, apsisukau ir nėriau pro duris, nugultas žmonių.
Svetainėje vyravo tyla. Muzikos negirdėti, žmonės nešoko, tiesiog susispietę aplinkui lankstėsi su viltimi pamatyti, kas darosi už virtuvės durų. Man pasirodžius visų akys nukrypo į mane, dabar lankstėsi ir stiebėsi dėl apsiverkusio mano veido. Ir jie kuždėjo, rodydami pirštais.

Dar vienas klaikaus košmaro požymis.

Aš praėjau juos visus rydama ašaras, nuleidusi galvą. Pasiekiau koridorių nelaikoma. Pagriebiau savo striukės kyšančią rankovę ir ištempiau lauk, nuversdama dar pustuzinį drabužių, gulėjusių ant viršaus. Atsidariau duris ir išbėgau į nakties vėsą.

Aš išsilenkiau ir nepaisydama jokių mandagumo taisyklių, sprukau į minią. Manęs nestabdė nei piktas Deivido balsas, nei vis kelyje pasitaikantys žmonės, roviausi kaip ledlaužis. Treisė, aišku, nepaleido mano rankos ir neprieštaravo, kai mudvi pasukome durų link. Tačiau nespėjome, priešais kaip triušis iš burtininko skrybėlės išlindo Stivenas, šuniuko akimis žiūrėdamas į Treis ir jo pastumti šonan nekilo ranka.

Jis dar nespėjo ištarti nei žodžio, o aš jau kone fiziškai jaučiau, kaip mano draugės pasitikėjimas savimi pučiasi iš nulio į šimtą, tarsi dujomis pildomas balionas.

-Miki, Treise, labas,- Stivenas nusišypsojo, aišku, tik jai.

Aš atsikrenkščiau ir užsikišau plaukų sruogą už ausies, kai jos ranka paleido mano ranką. Pažvelgiau į iškeltą smakrą ir nejučia nusišypsojau.
- Sveikas, Stivi,- Treisė pasisveikino.
- Gall… Sakau, nori pasišnekučiuot? Kur pasitrint, kur ramiau?
- Nežinau,- Treisė gūžtelėjo.
- Ei, Treise,- Stivis trumpam žvilgtelėjo į mane, tarsi prašytų pagalbos, ir vėl į mano draugužę,- nagi, nestabdyk. Aš supažindinsiu visus su tavimi, tave su visais.
Aš žinojau, kaip labai Treisė to nori. Deividas irgi visus pažinojo, tačiau jo pristatymai labiau pabrėždavo mane kaip jo porą, o Treisė lyg ir likdavo nematoma.

Tačiau ji vis dar dvejojo, nežinia kodėl.

Nejaukiai apsidairiau: aplinkiniai jau ėmė susidomėti, su kuo čia plepa Stivis.

- Aš nenoriu Miki palikti vienos.- galų gale pasakė, bet taip, kad abejoju, ar kuris iš mūsų būtų patikėjęs.

Aš neįsižeidžiau, atvirkščiai, šyptelėjau nuo jos pasipuikuojančio tono ir raustelėjusių skruostų.
- Miki turi surasti Beną,- Stivis drėbė be jokių užuolankų, dosniai dovanodamas man dar vieną trijų sekundžių ilgio žvilgsnį,- nes nei pusvalandis nepraeis ir Benas jau laižys žemę, taip prisisiurbs. Ji vienintelė gali jį sulaikyti.

Aš atsitiesiau, sunerimusi dėl Beno ir automatiškai apsidairiau juodaplaukės galvos.

- Treise, tu atrodai pribloškiančiai, varom…- viena ausimi girdėjau Stiveno balsą.
Aš jau atsiskyriau. Jau ėmiau skinti minią, keikdama save dėl nedidelio ūgio.

Netyčia užtikau Sandrą ir grieždama dantimis skubiai pakeičiau judėjimą į priešingą kryptį. Deja, nespėjau, kai lipšni ranka sulaikė mane, nusileisdama ant peties, ir iš šono išlindo senokai regėtas, bet nepamiršdamas veidas.

- Mikaela,- Sandra išdainavo,- kas tave čia atvedė? Kaip gerai, kad tave radau! Girdėjau, bet netikėjau, kad tu iš ties… čia.

- Sandra!- išdainavau,- bite me.

Antrą kartą šį vakarą man teko traukti petį iš nemalonių rankų. Tačiau ji mane vėl sustabdė. Ne judesiu, žodžiu.

- Na tu ir užsisėdus ant senų nuoskaudų! Norėjau, kad man pagelbėtum dėl Beno.

Kelias sekundes paspoksojau į pro mane link stalo plūstančius žmones. Regis, ten jau prasidėjo kažkoks gėrimo žaidimas. Atsisukau.

- Jis girtas kaip šliurė,- Sandra be raginimo paaiškino, pažiūrėdama į mane tokiu žvilgsniu, tarsi aš dėl to būčiau kalta,- ieškau pagalbos, kaip nuvilkti jį į viršų, tačiau visi užsiėmę tekilos lenktynėmis.

Vėl apžvelgiau minią, netikėtai sutikdama Deivido žvilgsnį. Mane pamatęs skubiai brovėsi šion pusėn, tad aš irgi nelaukiau.
- Rodyk kelią,- liepiau Sandrai, ir pabandžiau save įtikinti, kad tai tik dėl Deivio. Aš tik slepiuosi, visai nesijaudinu.

Esu tikra, kad tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai Benas nusigeria, tačiau man reikia įsitikinti. Tereikia įsitikinti, kad jam viskas gerai, galbūt įkalbėti eiti atsigulti. Sekdama Sandrą per prigrūstą svetainę mintyse jau planavau panaudoti „Tiesos-drąsos“ taktiką.

Mudvi pasiekėme virtuvę, kur sienos slopino triukšmą, o žmonių tebuvo du. Mano Benas ir rudaplaukė, kurią mačiau tą dieną, einant šalia jo koridoriuje, kai jis sėkmingai mane ignoravo. Jis buvo nugara pasirėmęs į spinteles, o ji šalia.. ant jo. Rankos ant jo liemens, lūpos prie jo veido, koja pakylėta iki jo klubo.

Mazochistiškai negalėjau atplėšti akių. Apžiūrėjau ją, uždengiančią Beną, jos blizgančius plaukus, trumpą juodą suknelę, nesveikai ilgas kojas. Ką po galais aš pati dėviu.. ir kodėl, po galais, aš dėl to jaudinuosi? Drabužiai čia turėjo mažiausiai reikšmės.

Trumpam užsimerkiau ir kruopščiai žiūrėdama žemyn, mirksėdama atsisukau į už manęs sustojusią Sandrą. Pažvelgiau ją, susiėmiau ir kilstelėjau antakius, stengdamasi atrodyti šalta ir abejinga.

- Labai originalu. – išlaužiau lediniu balsu.

Priešingai nei svetainėje, virtuvėje degė ryški šviesa, tad puikiai mačiau kaip ištįso jos veidas, bet akyse piktdžiugiškos liepsnelės tebeliepsnojo.

Benas man už nugaros išskleidė kažkokį garsą, bet nespėjau atkreipti reikiamo dėmesio, kai varstomos virtuvės durys vėl atsidarė ir kaip vijurkas įlėkė Treisė. Per nedidelį spengimą ausyse, kurį man sukėlė virtuvės vaizdas, aš vis dėl to sugebėjau nusistebėti: ką tokio Stivis jai spėjo padaryti per tas dvidešimt minučių, kol mes išsiskyrę, kad ji atrodo šitaip?

- Ką tai reiškia??- užriko… ant manęs. Ant manęs?
- Ką?- nesupratau ir apsidairiau.

Atsitraukiau šiek tiek atgal, kad matyčiau visą virtuvę, nes pasijutau taip, tarsi visa virtuvė žiūrėtų į mane. Benas ir jo panelė, kuriuos dabar skyrė pusmetris, spoksojo į mane, abu nustebę. Sandra žvairavo laukdama, kol apsiverksiu ir aš pati susirūpinau, kodėl dar to nedarau. Juk pastarosiomis dienomis esu ne žmogus, o košė.

Ir Treisė, keistu, šiek tiek nusigandusiu, bet daugiau piktu žvilgsniu.
- Mes šokam su Stiviu ir jis man pasakoja pasakoja, kokie nuostabūs mano plaukai ir taip toliau. Kaip nuostabiai atrodau, kalbu, ir valgau ir taip toliau! Ir staiga: kokia aš nuostabi draugė, kad taip tave palaikau!
Aš išsižiojau ją nutildyti, bet neištariau nieko, nes nesupratau, kas, po galais, jai darosi.

Durys vėl atsidarė ir susiglaudę krūtinėmis vos pro kaip dviems siaurą praėjimą vidun įgriuvo Deividas ir Stivis.

- Atsiprašau, judu, čia gerbkit mano privatumą! Ir gal jūs, atsilikėlės, galėtumėte aiškintis santykius kitur? Mes su Benu šiek tiek užsiėmę,- prabilo rudaplaukė aukštu ramiu balsu, žengdama į žmonių centrą ir sudėdama rankas ant klubų.

- Keisi, shut the eF up , nes aš nusiteikęs ką nors artimai supažindinti su siena.- Beno balsas dar labiau ataušino atmosferą virtuvėje. Jis žiūrėjo į mane, tad aš nusukau akis į kitą pusę, išsigandusi, kad lauktosios ašaros ims ir pasirodys būtent dabar. Ką jis darė su ta ilgakoje…

- Kas čia darosi?- uždusęs paklausė Stivenas, bėgiodamas akimis visiems po veidus,- Treise? Treisė, tu ne taip supratai.

- Aš ne taip supratau? ,- visa spinduliuodama netikėtu pykčiu ji švystelėjo Stivio pusėn ir pasistiebusi ėmė reikalauti atsakymo,- ar ne tu maždaug supaistei „kokia aš gera draugė, kad palaikau ją, kai ji šitaip serga“? Tai kas čia per paistalai? Kodėl nuo manęs slepiami tokie dalykai?

Mano širdis trumpam sustojo. Išpūtusi akis pažiūrėjau į Treisę, po to į Stiveną.
Stivenas žiūrėjo į Treisę, po to į mane. O jau po to pakėlė akis į tą pusę, kur stovėjo Benas.

- Prisiekiu, aš nežinojau, Teitai.- jis ištarė rimtu balsu,- nežinojau, kad ji nežino.
- Apie ką jūs visi kalbate?- Deividas atsistojo šalia Stivio ir suplojo rankomis,- Benai?

- Apie ką čia tauškiate???- praradusi kantrybę užriko Sandra ir trenkė kumščiais sau per šonus, reikalaudama dėmesio.- Benai?!??!

Aš tik stovėjau sustingusi, viduje melsdamasi, kad tai nebūtų tai, ką įtariu.
Treisė nusileido, nes stovėjo pasistiebusi ir pamažu atsisuko į mane.
Aš sunkiai nurijau seiles, mintimis maldaudama jos tiesiog patylėti, ar palaukti, kad tik tai nebūtų tiesa. Nenorėjau nei pagalvoti, kad…

- Tu sergi ar nesergi kažkokia dis..kažkokia leksija?
… kad Benas pasakė Stiviui, Stivis pasakė Treisei, o Treisė ką tik pasakė visam pasauliui.

Tik ištarusi tai Treisė susiprotėjo, kad mudvi girdi daug bereikalingų ausų. Ir vis dėl nerimas dėl manęs nubloškė nerimą dėl paskalų: jos smakras šoktelėjo dar aukščiau, visa poza reikšdama, kad laukia paaiškinimo.

Kaip lėtai ji atsisuko į mane, taip aš lėtai atsisukau į Beną, vis dar negalėdama, nenorėdama patikėti. Išgąstis ir kaltė jo veide viską tik patvirtino.

Kaip jis galėjo.

- Kaip tu galėjai,- tyliai paklausiau.

O Dieve.

- O Dieve,- sukuždėjau atplėšdama žvilgsnį nuo jo ir sustodama ties smalsiai išpūstomis tos Keisi akimis.

- Pala pala. Ar aš gerai supratau…- Keisi perkėlė svorį ant kitos kojos ir ištiesė į mane ranką.

Užverčiau galvą aukštyn ir nusijuokiau, iš nevilties.
Ir tada įsivyravo tyla, drumsčiama tik triukšmo iš svetainės. Įsivyravo penkioms ilgoms sekundėms, per kurias sugebėjau pajusti tiek šaltą paniką, tiek sunkų nusivylimą, ir daug baimės… Daug baimės.

Tai akivaizdžiai buvo košmaras, negalėjo būti kitaip.
- Atsilikėlė serga kuo taip?- Sandra sudrumstė tylą.

- Mikaela nėra atsilikėlė,- mano ausis pasiekė Beno urzgimas. Bet jo balsas buvo keistas. O gal man vaidenasi. Gal aš vis dėl tebesapnuoju?

- Tai dabar taip nesvarbu!- klyktelėjo Treisė, griebė mane už pečių ir suspaudė,- ei? Tu manęs negąsdink, kas čia per ligos, aš totaliai peršikus, Miki!

- O šūdas, Treise…- Stivis atplėšė ją nuo manęs.

- Jo,- vėl įkišo trigrašį Deividas, ir pajutau, kaip jis žengia arčiau manęs.- ei, peroksidine, nerėkauk čia, nedaryk man ir mano panelei gėdos.

Kad ir kokia apmirusi stovėjau, iš nuostabos pakėliau galvą Deivio pusėn, kaip padarė ir visi, buvę virtuvėje.

- Ką tu pasakei????- vienu metu šūktelėjo Teitas ir Robinsonas. Aš ištariau tą patį, tik tyliau.

Tai nevyksta, tai tik košmaras,- mintyse kartojau.
- Aš pasakiau, Stivenai, kad tavo Tesytė turėtų būti dėkingesnė, kad ją visur tampaus….

Deividas nespėjo išsireikšti iki galo. Bet jei jis taipogi norėjo dėmesio – jam pasisekė. Stivis prišoko ir griebė Flatasą už pagarbos, gerokai papurtydamas. Aš vos spėjau atšokti šonan, kai Deividas pastūmė Stiveną tolyn ir šis, užkliuvęs už Sandros, griuvo ant žemės. Juodu parvertė stalą, nukrautą tuščiais traškučių pakeliais.

Kažkas aiktelėjo, kažkas klyktelėjo ir kitą akimirką, mano siaubui, į visa tai įsikišo Benjaminas Teitas. Nespėjau nei nusišluostyti lauktai ištryškusių ašarų, kai prišokęs vožė Deiviui iš kumščio į žandikaulį. Abu susikibo, susigrūmė ir jau vartėsi ant virtuvės grindų, taškydami vienas kitą be gailesčio… taip, kaip tik košmaruose būna.

———-

Keisi = Kasandra